Šių metų rugsėjo 25 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos paskirta Tvarkybos darbų priėmimo komisija priėmė Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios interjero tvarkybos darbus. Buvo atlikti dviejų angelų skulptūrų, keturių kolonų ir dviejų puskolonių, laikančių vargonų aikštelę konservavimo, restauravimo darbai, restauruota vargonų tvorelė su turėklais, remontuoti altoriai, sakyklos laiptai, sutvarkytos ir nudažytos sienos, lubos, restauruotos grindys ir kt. Darbai finansuoti kooperuotomis lėšomis iš valstybės, Rietavo savivaldybės biudžetų ir Rietavo Šv. arkangelo Mykolo parapijos lėšų.
M. Valančiaus pašventinta, I. K. Oginskio funduota
Pirmoji bažnyčia Rietave įsteigta ne vėliau, kaip 1529 m. Ji buvo medinė, kiek stambesnė už aplinkinius namus. 1853 m. senoji Rietavo bažnyčia buvo nugriauta ir, Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui (1849-1875) pašventinus kertinį akmenį, pradėta statyti naujoji neoromantinio stiliaus Rietavo bažnyčia, kurios statybą finansavo kunigaikščio Irenėjaus Kleopo Oginskio šeima. Teigiama, kad Rietavo bažnyčios projektas buvo parengtas Romoje, o projekto autorius – architektas Gansovskis, tačiau bažnyčios statyba, esant nepalankioms politinėms sąlygoms, buvo atidėta. 1848 m. kilo revoliucija Europoje ir sukilimas Poznanės didžiojoje kunigaikštystėje, kuri priklausė Prūsijai. Carinė valdžia bijojo neramumų Lietuvoje. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia statyta baigta statyti 1874 m. Bažnyčios statybos darbams vadovavo Frydrichas Augustas Štiuleris (1800-1865) ir F. Šteinbartas.
Didysis altorius (tikriausiai ir kiti bei krikštykla) buvo pagamintas Briuselyje skulptoriaus Leono Bukno (Leon Boucneau). Su Drezdeno meistru Karlu Eduardu Jemlichu buvo sudaryta sutartis padaryti vargonus. Jie kainavo 5900 talerių, buvo astatyti vietoje meisro Liudviko Damo padarytų vargonų. Bažnyčios statyba atsiėjo pusę milijono aukso rublių.
Bažnyčios statybos darbus buvo pristabdęs 1863 metų sukilimas ir I. K. Oginskio mirtis (1808 – 1863). Po klebono Mykolo Herutavičiaus mirties 1867 m. surašytame inventoriuje nurodoma, kad bažnyčia perduota P. Beresnevičiui ir kad ji buvo dar neįrengta.
Viena gražiausių Žemaitijoje
Po I. K. Oginskio mirties Rietavą ėmė valdyti kunigaikščio našlė Olga, sūnus Bogdanas. 1874 metais romėniško (Venecijos) stiliaus, viena iš gražiausių Žemaitijoje bažnyčia buvo baigta įrengti. Ji turėjo 10 ąžuolinių durų. Stogas ir kupolas dengti vario skarda, grindys – juodo ir balto marmuro, puikūs 20 registrų vargonai. Didysis Švenčiausiosios Mergelės Marijos dangun ėmimo altorius – iš balto marmuro, su puikiais paveikslais. Šv. Mykolo ir šv. Barboros altoriai – iš žalio ir balto marmuro, ketvirtasis – Nukryžiuotojo, penktasis – šv. Juozapo altoriai padaryti iš balto ir juodo marmuro, Kristaus statula – iš medžio, krikštykla – iš įvairiaspalvio marmuro su geltonu vario stogeliu, ąžuolinė sakykla padaryta Rietavo meistrų. Bažnyčios langų rėmai metaliniai, stiklai vitražiniai, o keturiuose languose pavaizduoti apaštalai ir šv. Irenėjus.
Įspūdinga šventovė, skirtingai nuo daugelio privačių fundacijų, netapo Oginskių šeimos mauzoliejumi. XX a. pradžioje senųjų miestelio kapinių vietoje Olga Oginskienė pastatydino Aušros vartų Marijos koplytėlę, kurioje perlaidojo kunigaikštį Irenėjų su sūnumis. Bažnyčios viduje fundatorių primena balto marmuro Irenėjaus ir jo žmonos Olgos paminklai-biustai, kuriuos sukūrė dailininkas A. Katje (Cattier) ir vieno lango vitraže šviečiantis mažai kam Lietuvoje žinomo Šv. Irenėjaus atvaizdas.
Bažnyčia labai išgarsėjo Rietave įkūrus orkestro mokyklą, įvedus elektrą. Bažnyčioje giedojo choras, kuris turėjo solistų – Stefaniją Brejerytę, Vladislovą Krasovskį, Karoliną Stankevičiūtę, Oną Vaitkevičiūtę. Choras buvo laukiamas ir kituose miestuose.
Kultūros paveldo departamento informacija
