Pavasaris – puikus laikas apsilankyti Šventojoje, kuri kartais, kaip mažoji sesė slepiasi už Palangos grožio, bet tikrai yra verta atradimo. Lankėmės Šventojoje prieš pat Velykas, miestas dar ramiai miegojo, šen bei ten, neskubėdami, artėjančiam atostogų sezonui ruošiesi vietiniai pramogų kompleksai. O pajūryje buvo beveik tuščia ir daug vietos lėtam pasivaikščiojimui.
Šiek tiek istorijos:
Šventoji XVI a. tapo miesteliu; J. Basanavičius savo knygoje „Iš Palangos istorijos“ teigia, kad Šventosios uosto statytos klausimas pirmą kartą buvo aptartas 1589 m. Varšuvos seime.
1679 m. Šventojoje stovėjo 45 sodybos, miestelio gyventojai mokėjo mokesčius už 21 valtį.
1679 anglų pirkliai, atstovaujami Richard Borynhi, kreipėsi į Joną Sobieskį leidimo kurtis Šventojoje.
1680 m. Prūsijos muitininkai pranešė savo kunigaikščiui, kad į Šventąją ateina anglų laivai su druskos, vyno, geležies, tabako kroviniais.
1685 m. pirkliams buvo suteikta prekybos laisvė ir teisė statyti uostą ir miestą, kuris šaltiniuose minimas Janmarienburgo pavadinimu. S. Daukantas miestą vadina Marijonine pilimi. Miestui suteikiama Magdeburgo teisė, sukurtas herbas, kuriame vaizduojamas laivas; tais metais pranešama apie du į Šventąją atplaukusius laivus ir dar 20 laukiamų.
Nuo 1698 m. Janmarienburgas istoriniuose šaltiniuose daugiau neminimas.
1699 Palangos seniūnijoje buvo dislokuoti Saksonijos karaliaus Augusto II kariuomenės daliniai. Kai kurių šaltinių duomenimis, kareiviai tęsė uosto statybą.
Šiaurės karo metu 1701 m. devyni Švedijos karo laivai užvertė įėjimą į Šventosios uostą akmenimis.
1767 m. Žemaitijos žemvaldys Stanislovas Pilsudskis ištyrė Šventosios uosto likučius ir parengė uosto atstatymo projektą.
1921 arbitražo keliu nustatoma Lietuvos – Latvijos siena, Šventoji ir 5 km jūros kranto į šiaurę nuo upės žiočių atitenka Lietuvai;
1923 – 1925 m. buvo pastatytas 380 m ilgio pietinis, o 1926 m. – 228 m ilgio šiaurinis molai su 60 m pločio vartais.
1927 m. įrengtos krantinės. Vietos žvejai per metus sugaudavo iki 300 tonų žuvies.
1938 m. Lietuvos laivyno jūrų leitenanto V. Kuizino memorandume dėl Lietuvos pajūrio gynybos siūloma
1940 m. pradėti statyti Šventosios karo uostą.
Nuo 1939 m. kovo mėnesio čia buvo mokomojo karo laivo „Prezidentas Smetona“ bazė.
1939 m. pradėtas III uosto statybos etapas ir statomas pietinis molas, o 1940 m. pradėta ir šiaurinio molo statyba. Pietinis molas – 780 m, jis baigėsi 7,5 m gylyje. Įrengti 6 m gylio vidiniai baseinai.
Pokario metais Šventojoje bazavosi Sovietų karo laivyno torpedinių katerių divizionas.
1957 m. pastatytas Šventosios švyturys, kurio šviesa yra 42 m aukštyje virš jūros lygio. Švyturio šviesa matoma 17 jūrmylių atstumu.
2018 metais Šventosios uostas perduotas valdyti Palangos savivaldybei, įsteigta savivaldybės įmonė „Šventosios jūrų uosto direkcija“ kuri rūpinsis Šventosios uosto sutvarkymu.
Skulptūra „Žvejo dukros“. 1982 metais kopose, ties Šventosios uosto vartais, pastatyta įspūdinga 4 metrų aukščio skulptūrinė kompozicija „Žvejo dukros“ – tai trys į jūra žvelgiančios ilgaplaukės merginos, laukiančios iš žvejybos sugrįžtančio tėvo. Skulptūros autorė – Zuzana Pranaitytė. Kadaise ši skulptūra buvo iškilusi gerokai aukščiau, tačiau smėlis ir vėjas užnešė skulptūros pagrindą. Skulptūra vaizduoja tris seseris, kurios, atsigręžusios į Baltiją, laukia iš žvejybos grįžtančio tėvo. Tačiau neseniai, prabėgus ištisiems dešimtmečiams, paaiškėjo kita kūrinio koncepcija. JAV gyvenanti Z. Pranaitytės dukterėčia Lina Wahl atskleidė, kad menininkė vaizdavo ne žvejo dukras, o tris Baltijos valstybes. Taip sovietiniais laikais autorė išreiškė savo nepasitenkinimą valdžia. Autorės teigimu, vidurinė iš pavaizduotų seserų yra Lietuva.
