Nors be odininkų daugumai žiemą daugumai būtų suledėjusios pėdos, o Vilniaus ponios nebūtų galėjusios pasipuikuoti vienos prieš kitas naujausiomis madomis, visgi odininkų dirbtuvės miestuose dažnai draustos. Dabar odų dirbtuvių taip lengvai nerasite, bet sertifikuoti odininkai mielai atskleis įdomiausias šio amato istorijas.
Amatas „su kvapu“
Vaikštant po Vilniaus senamiestį į akis krenta gatvių pavadinimai, skirti įvairiausiems amatams: Stiklių gatvė siejama su pirmąja LDK teritorijoje stiklo manufaktūra, Liejyklos gatvėje veikė varpų liejykla, Mėsinių gatvėje prekiauta mėsa, o štai Odminių gatvėje darbavosi odininkai. Remiantis istoriniais šaltiniais odminiai į gildiją Vilniuje susibūrė maždaug XVI a. Ir nors odininkų gaminamas apavas, apranga ir daiktai buvo labai svarbūs kasdieniame gyvenime, odininkų veikla ne visada patikdavo miestiečiams, jie dažnai nebūdavo gerbiami. Priežastis labai paprasta – iš veikusių dirbtuvių sklisdavo bjaurus kvapas.
Odos apdirbimo procesas buvo ilgas ir sudėtingas. O miestiečius labiausiai piktindavo odų rauginimas. Bet be jo išsiversti odadirbiai negalėjo – nuo raugintos odos lengviau pašalinti kailį, oda suminkštėdavo. Šiam procesui paspartinti būdavo naudojamas prarūgęs alus, šlapimas ar net mėšlas. Tad galima tik įsivaizduoti, kokia smarvė sklido iš odininkų dirbtuvių! Kai kurie miestai Europoje net neleisdavo dirbtuvių atidaryti mieste.
Suminkštėjusi ir išdirbta oda vėliau būdavo dažoma, auksuojama ar sidabruojama, dailinama įvairiais raštais ar net išplaustoma ažūru, inkrustuojami brangieji metalai, akmenys ir t. t. Odininkai odos apdirbimo darbus būdavo pasiskirstę – vieni gamino storas odas, kiti plonas, treti dažydavo ar dekoruodavo. Vieni siūdavo batus, kiti drabužius, krepšius ar kitus daiktus.
Nuo batų iki sienų apmušalų
Archeologai teigia, kad Lietuvos gyventojai odą naudojo nuo pirmųjų amžių po Kristaus – pirmiausia jie gamino apavą, kad apsaugotų pėdas nuo šalčio ir drėgmės. Batsiuvystės amatas ir vėliau buvo bene svarbiausias, o didžiausią odos gaminių dalį sudarė įvairių rūšių apavas (naginės, aulinukai, sandalai, batai aukštu aulu ir t. t.). Batsiuvyste besiverčiantys amatininkai būdavo vadinami šiaučiais, jie paprastai dirbdavo namuose, o miestuose pasitaikydavo ir didesnių dirbtuvių. Kaimo gyventojai pasitenkindavo paprastomis naginėmis, o miestiečiai nuo seno vaikydavosi madų, jų apavas būdavo puošnesnis ir įmantresnis.
Visgi, iš odos gamintas ne tik apavas, bet daugybė kitų dalykų – apranga, karių diržai, įvairūs krepšiai ir gertuvės, peilių makštys, oda įrišinėtos vertingos knygos. Oda būdavo aptraukiamos ir karietų kabinos. O bene pats keisčiausias odos panaudojimo būdas – iš jos gaminti net sienų apmušalai. Tokių Lietuvoje dabar jau greičiausiai nebeteks pamatyti, tačiau viename Antverpeno muziejuje-bibliotekoje auksu dengtomis odinėmis plokštėmis yra dekoruota visa studija.
Tobulėjant technilogijoms tradiciniai odos apdirbimo amatai beveik išnyko, nors aukštos kokybės rankų darbo odiniai gaminiai vertinami ir dabar. Norintys susipažinti su odadirbytės paslaptimis, gali dalyvauti edukacinėse programose. Jų metu amatininkai pasakoja apie odadirbius, jų darbo kasdienybę, parodo senuosius apavus ar krepšius. Be to, edukacinių programų dalyviai gali patys pabandyti odą kirsti, siūti, kniedyti ar dekoruoti, o gal net pavyks pasisiūti kapšą ar senovinį apavą.
Lietuvos kaimo turizmo asociacija vykdo projektą „Tradicinių lietuviškų amatų gidas“. Projekto tikslas – didinti tradicinių Lietuvos amatų ir UNESCO kultūros paveldo objektų populiarumą bei žinomumą.
Finansuojama iš Europos regioninės plėtros fondo.
Projekto vykdytojas Lietuvos kaimo turizmo asociacija.
