Palanga – kurortas, kurio neįmanoma palyginti su jokiu kitu. Jis tarytum turi savitą skonį, kvapą ir, be jokių abejonių, stilių. Galbūt dėl to didžioji dalis lietuvaičių stengiasi aplankyti Palangą bent kartą per metus?
Tiesa, reikia pripažinti, kad Palangos įvaizdis istorijos bėgyje kito. Kadaise buvęs nedidelis žvejų kaimelis, metams bėgant išaugo į atostogų kampelį, kuriame laisvalaikį leido ponai, tarpukario Lietuvos elitas. Kviečiame virtualiai pasivaikščioti po praeities Palangą. Susipažinkite su reikšmingais istoriniais faktais, didžiomis asmenybėmis, taip pat – mitais ir legendomis.
Ar jūra skalavo žvejų namelių palanges?
Palangos vardas pirmą kartą paminėtas 1253 metais, Vokiečių ordino kronikose. Viena iš teorijų teigia, kad tuometinėje gyvenvietėje žvejų nameliai stovėdavo taip arti kranto, kad jūros bangos skalaudavo jų palanges. Štai kodėl kaimelis pavadintas Palanga. Vis dėlto tai tik viena iš teorijų. Kalbininkai labiau linkę manyti, kad Palangos pavadinimas kilo iš upės vardo. Manoma, kad Rąžės upelio intakas tuomet galėjo vadintis Langa arba Palanga. Taip pat Palangos vardas dažnai kildinamas iš baltų kalbose vartojamų archajiškų žodžių „palvė“, „palios“, „pala“, „palas“, reiškiančių žemas, pelkėtas vietas.
Birutės kalnas – vienas iš seniausių Palangos simbolių
Kalbėdami apie Palangos istorinę praeitį, turime prisiminti ir gražią istoriją apie XIV a. gyvenusią bajoro Vidmanto dukrą Birutę. Pasak legendos, ji tapo vaidilute ir pasižadėjo visą gyvenimą kurstyti aukuro ugnį deivei Praurimei. Tam ji pasirinko unikalią vietą – kalną greta pajūrio. Įdomu tai, kad Birutės pasižadėjimą galėjo panaikinti tik kunigaikštis. Taip ir atsitiko… Iš karo jodamas kunigaikštis Kęstutis pamatė Birutę ir ją pamilo iš pirmo žvilgsnio. Porai susituokus, Kęstutis susipažinimo vietoje pastatė rūmus, o kalną pavadino žmonos vardu.
Po Kęstučio mirties Birutė atsisakė krikštytis. Ji grįžo gyventi į Palangą, toliau puoselėjo pagonišką tapatybę, stengėsi padėti vietiniams žmonėms. Mirus kunigaikštienei, ji buvo palaidota Birutės vardu pavadinto kalno viršūnėje. Birutės kapą nuolatos lankė ne tik pagonys, bet krikščionys, prašydami palengvinti dar žemėje gyvenančių žmonių vargus.
Šiandien, viešėdami Palangoje, nepraleiskite galimybės aplankyti Birutės kalno – nuo jo atsiveria nepaprasto grožio pajūrio vaizdai. Čia pat stovi ir mūrinė raudonų plytų koplyčia, pastatyta 1869 m. Nuo 1976-ųjų ji papuošta septyniais vitražais, kurių autorius – L. Pocius. Koplyčia yra pavadinta Šv. Jurgio vardu. Jurginės palangiškiams buvo ir yra labai svarbi šventė. Ji žymi pavasario pradžią, o mūsų senoliams tai buvo gyvenimo atgimimo metas.
Beje, Birutės kalno papėdėje, simbolinėje kunigaikštienės Birutės amžinojo poilsio vietoje, galima išvysti skulptūrą – „Tau, Birute“. Ją sukūrė žymi skulptorė, Kauno meno mokyklos auklėtinė Konstancija Petrikaitė-Tulienė (1906–1999). Įdomu tai, jog šios skulptūros piešinys – plastiškas, todėl žvelgiant į ją iš priekio atrodo, kad skulptūra yra apvali.
Virsmas: iš nedidelės gyvenvietės į kurortą
Istorijos bėgyje Palangos žemių gviešėsi kas tik netingėjo: vikingai, normanai, o XII–XIV a. šias žemes ne kartą niokojo kryžiuočiai… Tik po Žalgirio mūšio buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuri nutraukė ordino invazijas į Lietuvą. O 1435 m., pasirašius Bresto taikos sutartį, Palanga atiteko Lietuvai.
Kai XVIII a. pabaigoje Lietuva buvo prijunta prie Rusijos imperijos, įvairiausius pokyčius išgyveno ir pajūris. Palanga priklausė Vilniaus gubernijai, kiek vėliau – Kuršo gubernijai. Galiausiai, 1824 m. caro kariuomenės pulkininkas Mykolas Tiškevičius nupirko Palangą. Pasakojama istorija: „Kartą grafas Tiškevičius važinėjo po Palangos apylinkes savo paauksuota karieta. Tik šast – ir netyčia įklimpo į pajūrio smėlį. Kol karieta buvo traukiama, grafas apsidairė – vieta užbūrė savo nepaprastu grožiu. Susižavėjimo neslėpė ir grafo bendrakeleivis, prancūzų architektas Eduardas Fransua Andre. Abu nutarė, jog čia reikia įkurti parką“. Štai taip nuostabaus grožio gamtos kampelyje buvo suprojektuotas Birutės parkas. Jame pasivaikščioti verta ir šiandien – parkas gali pasigirti išpuoselėta teritorija. Tiškevičių laikais taip pat pastatyti dvaro rūmai, įrengtas uostas, pastatytas plytų fabrikas, nauja bažnyčia, įkurtas kurortas su gydyklomis – šios giminės indėlis į miestelio vystymąsi buvo akivaizdus.
Norite geriau pažinti grafų Tiškevičių Palangą? Tokiu atveju, pateikiame jums trumpą maršrutą, ką gi verta aplankyti:
- Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Neogotikinė, kryžminio plano, vienabokštė bažnyčia pastatyta 1898–1907 m., pagal švedų architekto Karl Eduard Strandmann projektą. Prie bažnyčios statybos darbų finansavimo ženkliai prisidėjo grafas Feliksas Tiškevičius, taip pat – parapijiečiai. Užsukite į vidų, pasigrožėkite įspūdinga sakykla, meniškais altoriais, kuriuos puošia bareljefai. Apžiūrėkite XII a. menantį Dievo Motinos Marijos paveikslą, kuris į šią vietą buvo perkeltas Antaninos Sofijos Lockos-Tiškevičienės pageidavimu.
- Palangos Kurhauzas. 1875–1877 m. Juozapas Tiškevičius pastatė mūrinį, erdvų pastatą su virtuve, skirtą svečių priėmimui. 1878 m. Palangoje buvo tikrų tikriausias svečių antplūdis, štai kodėl pastatas paskirtas besikuriančio kurorto reikmėms – čia įrengtas restoranas „Casino“, kuris simboliškai įvardinamas kaip dabartinio kurhauzo pradžia. Pastate vykdavo įvairūs kultūros renginiai – jis tapo kurorto pramogų ir poilsio epicentru. Deja, bet 2002 m. pastatas sudegė. 2012 m. pradėta jo restauracija – pagal išlikusią medžiagą atkurti kurhauzo lipdiniai, paklotas ąžuolinis parketas, sienas papuošė tapetai, pakabintas XVIII a. pabaigos sietynas. Šiandien pastate aktyviai veikia Palangos kultūros centras, vyksta įvairiausi renginiai.
- Jūros tiltas. Sunku įsivaizduoti Palangą be jūros tilto – tai vieta, traukianti kiekvieną, atvykusį į didžiausią šalies kurortą. Nuo tilto atsiveria nuostabus vaizdas į kopas, paplūdimį ir beribius jūros tolius. Pirmasis tiltą sugalvojo pastatyti Juozapas Tiškevičius, tiesa, tuomet (1882 m.) jis buvo medinis – atliko tik prieplaukos funkciją. 1892 m. tiltas tapo mėgstama poilsiautojų pasivaikščiojimo vieta. Dabartinis tiltas – pastatytas 1998 m. Jis, kaip ir grafų Tiškevičių laikais, vienas iš kurorto simbolių.
- Grafų Tiškevičių rūmai (Gintaro muziejus). Palangos grafų Tiškevičių rūmai pastatyti 1897 m. Tai – neorenesansinio stiliaus statinys, kurio interjere atsispindi ir rokoko elementai. Šiaurinį rūmų fasadą puošia didysis parteris su fontanu ir vėduokliniai laiptai su baliustradomis. Pietinį – rožynas ir rūmų terasa. Taip pat rūmai gali pasigirti išpuoselėtu, nuostabaus grožio parku. Šiandien Tiškevičių rūmuose yra įsikūręs Lietuvos dailės muziejaus padalinys – Palangos gintaro muziejus. Jo rinkiniuose sukaupta daugiau nei 30 tūkst. eksponatų. Daugiau nei 6 tūkst. – prieinami lankytojams. Verta apsilankyti ir susipažinti tiek su grafų Tiškevičių gyvenimu, tiek su išskirtine gintaro kolekcija. Taip pat muziejuje vyksta ir įvairūs renginiai: parodos, edukacijos ir kt.
Tarpukario Palanga – Lietuvos elito epicentras
Grafų Tiškevičių pastangomis, Palangoje buvo pradėta plėtoti kurorto infrastruktūra. Visgi, pabrėžtina, kad tuomet Lietuva dar priklausė Rusijos imperijai. O kosmopolitiškai nusiteikę aristokratai labiau mėgo užsienio kurortus – vietinės gamtos teikiamos galimybės nebuvo iki galo įvertintos.
Padėtis gerokai pasikeitė Lietuvos Respublikos laikais. Nuo 1918 m. besiformuojantis lietuvių miestiečių sluoksnis kūrė naują kultūrą. Tautinio kurorto idėja buvo sudedamoji jos dalis. Taip ramus, poilsinis Palangos kurortas po truputį tapo ponų pasirodymo aikštele – būtent čia suvažiuodavo visas Kauno elitas.
Kurortinis sezonas Palangoje prasidėdavo gegužės mėnesį. Visgi, panašiai kaip ir šiais laikais, didžioji dalis poilsiautojų sugužėdavo liepą ir rugpjūtį. Pasakojama, kad atostogų laukimo nuotaikos Kauno ponias apimdavo dar gerokai prieš šiltąjį sezoną – vos pašildžius pirmajai pavasario saulutei, laikinosios sostinės parduotuvėse padaugėdavo klienčių, ieškančių madingų apdarų būsimoms atostogoms. Įdomu tai, kad tuomet Palanga garsėjo kaip vienišų panelių ir ponių miestas – įprastai damos atostogaudavo vienos, o vyrai jas lankydavo tik savaitgaliais. Kalbėta, kad vasariškas kurortas – tikras romantiškų nuotykių kampelis.
Beje, Palangoje labai mėgdavo atostogauti ir ryškiausi to meto žmonės, tokie kaip Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius ir Antanas Smetona. Būtent A. Smetoną galima įvardinti tikrų tikriausiu kurorto ambasadoriumi. Prezidentas liepos pradžioje išeidavo kasmetinių atostogų ir Palangoje praleisdavo net 4–6 savaites.
Iki šiol išlikusios vilos – istorijos liudytojos
Palangos istoriją liudija įvairūs rašytiniai šaltiniai, iš lūpų į lūpas keliaujantys pasakojimai. Taip pat – iki šių dienų išlikusios vilos, menančios tiek didingus Tiškevičių laikus, tiek tarpukario elitą. Planuojate viešnagę Palangoje? Tokiu atveju rekomenduojame aplankyti senąsias vilas ir sužinoti jų paslaptis.
Štai, pavyzdžiui, vila „Anapilis“ (pastatyta 1898 m.) – unikaliausia ir analogų neturinti vila ne tik Palangoje, bet ir kituose Lietuvos kurortuose. Iš pradžių ji priklausė paskutinio Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus motinai, grafienei Sofijai Tiškevičienei. Vila netgi vadinta jos vardu – „Sofija“. Legenda pasakoja, kad savininkė turėjo neįprastą hobį – ji mėgdavo kviesti vėles. Teigiama, kad grafienė virš palėpės buvo įsirengusį slaptą „veidrodžių“ kambarį – jame iškviestos vėlės užstrigdavo ir negalėdavo išsivaduoti.
Tarpukariu vila „Anapilis“ iškilo kaip populiari bendruomenės susibūrimų vieta. Joje mėgo lankytis prezidentas Aleksandras Stulginskis su žmona, poetas ir kunigas Jonas Mačiulis-Maironis, dainininkas Kipras Petrauskas, operos dainininkė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, aktorius ir režisierius Konstantinas Glinskis ir daugelis kitų Palangoje poilsiavusių ano meto žinomų kultūros, meno, politikos ir mokslo žmonių. Šiandien, šioje neįprastoje viloje įsikūręs Palangos Kurorto muziejus, žavintis savo interaktyviomis ekspozicijomis ir įdomiu kurorto istorijos pateikimu. Tikrai verta apsilankyti! O jei išgirsite krebždesį, susimąstykite – galbūt Sofijos vėlė jums bando kažką pasakyti.
O štai dar kelios Palangos vilos, kurias tikrai verta įtraukti į savo maršrutą po kurorto gatveles:
- Jono Šliūpo memorialinė sodyba. Šio pastato istorija prasideda nuo XIX a. pabaigos. Manoma, kad namą statė grafai Tiškevičiai. Puošniausia sodybos dalis – pagrindinis pietryčių fasadas su kiaurapjūvio ornamentais dekoruotais karnizais, balkono tvorele ir profiliuotais langų apvadais su ažūriniais viršlangių motyvais, rombiniais langeliais palėpėje. Fasade įkomponuotas mezoninas, įstiklinta veranda ir balkonas virš jos. Šiame name nuo 1931 m. gyveno burmistras, daktaras Jonas Šliūpas. Šiandien, sodyboje įrengtas jo vardo muziejus, kuriame pristatomos žymių pasaulio ir Lietuvos menininkų parodos, istorijos, autentiški artefaktai. Taip pat vyksta įvairios paskaitos, kultūriniai renginiai, susitikimai, atskleidžiama bekompromisės ir progresyvios J. Šliūpo asmenybės dvasia.
- Vila „Pelėda“. Šis statinys atspindi modernizmo sklaidą medinėje kurorto architektūroje. 1939 m. namą naujai įsigytame sklype pastatė bankininkas Buršteinas. Viloje buvo įrengta 10 kambarių, apjungtų koridorine sistema, kuri yra išlaikyta iki šiol. Simetriškas statinio fasadas, sudarytas iš plokštumos centre su pastato tūrį paįvairinančiomis atitrauktomis šoninėmis dalimis, apjungtas masyviais balkonais antrame aukšte. Po jais esančioje erdvėje įkomponuoti pagrindiniai pastato įėjimai ir juostiniais langais įstiklintos terasos. 1997 m. vila įtraukta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
- Šiltųjų maudyklų pastatas. Palangos kurorto vystymosi istorijoje išskirtinė vieta tenka šiltosioms maudyklėms. Įvertinęs gamtines gydomąsias Palangos kurorto savybes, grafas Feliksas Tiškevičius 1888–1900 m. pastatė medinį šiltųjų maudyklių pastatą. Jam būdingas šveicariškas vilų stilius. Pastate buvo įrengtos pašiltinto jūros vandens, mineralinės ir gydomųjų žolių vonios, atliekamos įvairios gydymo procedūros. Išaugus poilsiautojų skaičiui ir jų poreikiams, statinys buvo kelis kartus rekonstruotas. 1910–1912 m. pristatyti du korpusai – rytinis ir vakarinis. Po rekonstrukcijos maudyklėse buvo įrengtos 24 vonios: 6 – pirmos klasės, 14 – antros klasės, 4 – trečios klasės. Po 1929 m. atlikto remonto veikė 25 vonios. Čia pasilepinti mėgdavo Lietuvos tarpukario elitas. Po Antrojo pasaulinio karo, šiltųjų maudyklių pastatas nacionalizuotas, 1952 m. jame įrengta balneologinė (vandens-purvo) gydykla.
- Medžiotojų namas. Pastatas statytas XIX a. pab.–XX a. pr. kaip barono Ungem von Sternbergo medžioklės namas. Statinys barono šeimai priklausė iki 1938 m., kol jį su sklypo dalimi nupirko Gabrielis Milašius. Naujasis savininkas namą rekonstravo – iki tol pastatas buvo be verandų, su raudonų čerpių stogu. 1939 m. namo šeimininkas iš trijų pusių įrengė verandas ir papuošė jas medžio raižiniais. Pastatą projektavo pirmasis Palangos miesto architektas V. Lvovas. Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo įsikūrę kariškiai. 1957–1970 m. pastatu naudojosi poetas Antanas Venclova, po Nepriklausomybės atkūrimo namas grąžintas G. Milašiaus palikuonims. 2004 m. pastatui suteiktas regioninės reikšmės nekilnojamosios kultūros vertybės statusas.
Ir tai – tik kelios vilos, menančios iškilią Palangos istoriją. Į pažintinį maršrutą taip pat verta įtraukti tokias vilas kaip „Romeo“ ir „Džiuljeta“, Lietuvos karininkų ramovės vilą, vilą „Mahorta“, vilą „Jūrapilis“ ir kitas. Daugiau sužinoti apie jas galite ČIA. Atraskite Palangos grožį ir istorinę atmintį iš naujo!
