Aukštaitijos vandenų požeminis vandens rezervuaras – paroda „Vandens veidas“

Kultūrą esame įpratę vartoti tam skirtose erdvėse – spektaklius žiūrėti teatre, paveikslus ar parodas – galerijose. Tačiau specifinės, neįprastos ir toms temoms pritaikytos erdvės gali sustiprinti patiriamus pojūčius ir paįvairinti kultūrinę patirtį.

Meno erdvė po žeme – Panevėžį vandeniu sovietmečiu aprūpinęs ir jau du dešimtmečius neeksploatuotas įspūdingas statinys – požeminis rezervuaras – dabar prieinamas visiems smalsuoliams.

Bendrovė „Aukštaitijos vandenys“ visuomenei atvėrė, tai, kas ilgai netgi jos pačios ne visiems darbuotojams buvo pažįstama. Iš šio rezervuaro, kuriame tilpo 2500 kubinių metrų vandens, nuo 1974-ųjų maždaug trisdešimt metų miestui būdavo tiekiamas geriamasis vanduo. Dabar ši vieta virto netradicine meno erdve. Pirmasis joje parodą simboliniu pavadinimu „Vandens veidas“ surengęs pasaulinio garso muzikos grupių turų organizatorius, prancūzų fotomenininkas Dan Hermouet didelio formato fotografijose atskleidžia pašalinių akims nematomas vandentiekininkų darbo subtilybes.

Dan Hermouet kartu su panevėžiete Vaida Andrijauskaite „Aukštaitijos vandenims“ artėjant įmonės 60 metų sukakčiai pasiūlė projektą – fotografijomis atskleisti tą vandentiekiečių darbo pusę, apie kurią visuomenė nežino.

D.Hermouet fotografavo vandens tiekimo įmonėje dirbančius žmones. Jis lindo su jais į šulinius, į kameras, daug fotografavo požemiuose, norėjo, kad žmonės pamatytų nematomą darbo pusę. Kartu su darbuotojais prancūzas praleido keturias savaites. Nors iš pradžių planuota fotografuoti šešias, prasidėjusi pandemija planus kiek sujaukė. Darbas buvo padalytas į du dviejų savaičių trukmės segmentus, tarp kurių fotografas turėjo laiko peržiūrėti kadrus, pergalvoti, ką galima daryti kitaip. Fotografijų ciklas „Vandens veidas“ buvo išleistas ir atskiru albumu.

Kaip sako „Aukštaitijos vandenų“ ryšių su visuomene specialistas Svajūnas Mikeška, mintis, kad nebereikalingu tapusį statinį būtų galima panaudoti kitiems tikslams, kirbėjo jau seniai. Jau prieš devynerius metus kolegoms leidus apžiūrėti rezervuarą iš vidaus, S.Mikeškai kilo mintis, jog čia būtų įdomu rengti edukacinius užsiėmimus moksleiviams, tačiau tuomet plano įgyvendinti nepavyko.

Pats D.Hermouet pastebėjo, kad žmonėms įspūdį palieka ne tik fotografijų ciklas, bet visa kultūrinė patirtis, kurią sustiprina pati erdvė, mat nedažnai gali patekti į vandens rezervuarą. „Tai ne tik fotografijos, bet ir pati vieta, jos drėgmė, muzika, šviesų instaliacijos ir viso to negali patirti matydamas nuotraukas ant popieriaus ar internete. Visa tai sustiprina pojūtį.