Žemaitija garsėja kryžiais – liaudies mažosios architektūros sakralinio krikščioniškojo turinio statiniais, jų gausa. Kryžių statyba susijusi su tam tikrais papročiais ir tikslais: jie statomi kaip paminklai mirusiesiems arba kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose, norint išprašyti malonių ar už jas padėkoti. Kai kalbame apie kryždirbystės paminklų saugojimą, paprastai turime galvoje iki mūsų dienų išlikusius senuosius kryžius ir koplytėles. Saugoti juos reikia nuo lietaus, sniego ir, deja, nuo vagysčių. Nuo pastarųjų labiausiai neapsaugotos yra senosios skulptūros, kurių daugiausia išlikę taip pat Žemaitijoje. Neretai jos stovi nerakintose koplytėlėse, netgi pakelėse. Apsaugoti nuo naikinančių gamtos sąlygų yra keletas būdų: nuolatinė priežiūra, t. y. perdažymas, remontas, restauravimas bei tikslių kopijų padarymas. Pastaruoju atveju senosios koplytėlės vietoje pastatoma kopija, o originalas, jeigu dar įmanoma dėl būklės, užkonservuojamas ir perkeliamas į uždarą patalpą, dažniausiai kokią nors neveikiančią koplyčią ar muziejaus ekspoziciją. Šį išsaugojimo būdą Rietavo savivaldybė pasirinko Kalakutiškės kaimo koplytstulpiui išsaugoti.
Kalakutiškės kaimo koplytstulpis (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 13216) – į Kultūros vertybių registrą įrašytas regioninio lygmens kultūros paveldo objektas, kuriam nustatytas dailės vertingųjų savybių pobūdis, statytas 1911 m. Koplytstulpio būklė buvo labai bloga, mediena visiškai sutręšusi, restauruoti nebuvo galimybės, todėl šiemet spalio mėnesį Rietavo savivaldybės pastangomis ir lėšomis sukurta koplytstulpio kopija ir pastatyta senojo vietoje. Autorius – medžio meistras Dovydas Ušinskas.
Koplytstulpis medinis. Ant kvadratinio skerspjūvio profiliuoto stulpo – keturšonė koplytėlė su trimis įstiklintomis sienelėmis. Koplytėlės stogelis kryžminis (aštuonšlaitis), dengtas skarda, puoštas mediniais pjaustytais kryželiais ant frontonėlių ir centrine medine profiliuota smaile su kalto metalo kryžiumi. Taip pat išsaugojimo tikslais buvo padaryta ir metalinio kryžiaus kopija, kurios autorius kalvis Virginijus Mikuckis.
Senajame koplytstulpyje buvo įdėta medinė skulptūrinė grupė „Šv. Izidorius“ ir skulptūra „Šv. Antanas“, kuri dingusi. Liaudies menas, ypač skulptūrėlės – tai didžiulės meninės vertės kūriniai, todėl, norint apsaugoti nuo vagysčių, „Šv. Izidoriaus“ skulptūrinė grupė, susidedanti iš 4 skulptūrų, ir originalus metalinis kryžius perduoti saugoti Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejui. Senasis koplytstulpis kol kas saugomas Rietavo dvaro sodybos alaus daryklos-skalbyklos-vandentiekio bokšto pastate.
Bėgant metams kryždirbystė įgyja įvairių atspalvių: sena derinama su nauja, kitoniškai žvelgiama į liaudies elementus, tradicijos jungiamos su modernumu. Mūsų visų tikslas – skatinti visuomenę, o ypač jaunimą, ieškoti asmeninio santykio su kryždirbyste.
