Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, pagerbdamas ryškiausio Lietuvos partizaninio karo vado, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko, partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto (1909-03-15–1954-11-26) atminimą, inicijavo dokumentinio filmo „Jonas Žemaitis-Vytautas. Paskutinis noras“ sukūrimą. Filmo autorė ir režisierė, žurnalistė Rūta Sinkevičienė dokumentinę juostą pristatys lapkričio 29 d., penktadienį, Valdovų rūmuose. Žiūrovai išgirs ir visuomenei nežinomų pasipriešinimo okupacijai istorijos įvykių pasakojimų, pirmą kartą apie Jono Žemaičio-Vytauto kovą ir likimą kalbės vienintelė gyva liudininkė, ištyrę išlikusius sovietų dokumentus, partizaninio karo liudijimus apie šią istorinę asmenybę pasakos istorikai.
Žmogus, turėjęs tapti pienininku, tapo prezidentu. Lemtį lėmė daug ženklų. Dar baigiant gimnaziją ant absolventų nuotraukos mokytojas Povilas Mikšas J. Žemaičiui-Vytautui užrašė: „Prie siekių kilnių, kad ir dygliuotu keliu, keliauki tu.“ Kaip prisimena J. Žemaičio-Vytauto dukterėčia Aušra Marija Vilkienė, jis po gimnazijos kelerius metus studijavo Fontenblo artilerijos mokykloje (École d’Artillerie de Fontainebleau) Prancūzijoje ir visada į Lietuvą grįždavo su dovanomis, apkabindavo vaikus.
Išėjęs su bendraminčiais į miškus Jonas Žemaitis-Vytautas siekė suvienyti partizaninį pasipriešinimą ir įsteigti vieningą organizaciją. Vėliau įkurtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, o 1949 m. J. Žemaitis-Vytautas išrinktas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininku.
Kovojančios Lietuvos vadovo prezidentūra, kurioje jis praleido pusantrų metų, buvo po žeme. Jo kanceliarijoje dirbo trys žmonės: dvi moterys – slaugė Marijona Žiliūtė ir šeimininkė Elena Palubeckytė – bei vienintelis ištikimas ryšininkas Juozas Palubeckis, kurį tardydami privertė generolo Žemaičio slėptuvę išduoti… Suimtą Joną Žemaitį-Vytautą į Maskvą skraidino lėktuvu, tuo rūpinosi Lavrentijus Berija, tuo metu įtakingiausias sovietų imperijos žmogus. Paskutiniame žodyje teisme, protokole, J. Žemaitis-Vytautas ir jo bendražygiai tiesiai rėžė: „Lietuva okupuota, mes toliau kovotume.“
Filmas „Jonas Žemaitis-Vytautas. Paskutinis noras“ skirtas Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo kovų 80-mečiui, taip pat – parodyti, kiek mes, kaip valstybė ir tauta, kone dešimt metų priešinęsi okupacijai praradome. Šiemet lapkričio 26 d. sukanka 70 metų, kai Maskvos Butyrkų kalėjime J. Žemaičiui-Vytautui buvo įvykdyta mirties bausmė. 2009 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu jis pripažintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu. Dokumentinės juostos premjera vyks Valdovų rūmuose, nes Valdovų rūmų muziejus bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra pasirašę bendradarbiavimo sutartį. Abi institucijos aktualina valstybingumo tradiciją, puoselėja istorinę atmintį, pristato visuomenei Lietuvos ir Europos kultūros paveldą bei mokslo pasiekimus.
Renginys nemokamas, pradžia – 18.00 val.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Valdovų rūmų muziejaus informacija
Prieš 70 metų žuvo Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas
