Kol nebuvo geležinkelių, mūšiai trukdavo neilgai: arklių traukiamais vežimais atgabenti resursai kautynėms greitai išsekdavo. Geležinkeliai, tarsi žmogaus organizmą gyvybiškai svarbiomis medžiagomis aprūpinančios kraujagyslės, nuolatos tiekė ir pildė kariuomenes reikalingais syvais. XX a. pradžioje tai buvo esminis transportavimo kelias.
Kokie yra svarbūs kare geležinkeliai, parodė Lietuvos Nepriklausomybės kovos. Stoti į lemtingą mūšį prieš bermontininkus ryžtasi būtent tada, kai pastarieji užėmė mums gyvybiškai svarbų Radviliškio geležinkelio mazgą, o 1920 m. sustiprinti Vilniaus gynybos likusiais Lietuvos pietuose daliniais neleido priešo užimta Varėnos geležinkelio stotis. Taigi, šie atvejai sufleruoja, kad kritiškai svarbūs buvo tiek geležinkeliai, tiek jais besirūpinantys geležinkeliečiai.
Kovos su bolševikais dar kartą priminė Lietuvos teritorijos, kaip tarpstotės tarp Vakarų ir Rytų, naštą. Tai ryškiai jautė geležinkeliečiai, kurių vienas svarbiausių darbų buvo Rusijoje naudotą 1524 mm geležinkelį susiaurinti iki Vakarams būdingų 1435 mm. 1919 m. liepą per 3 dienas ir naktis Panevėžio–Obelių ruože pavyko perdaryti net 97,4 km. Ne ką mažiau svarbu, nei tiesti ar taisyti geležinkelius, buvo mokėti juos ardyti. Tai ypač pažymėtina kovose prieš bermontininkus.
Pirmuosius geležinkeliečių darbus lydėjo nuolatinis priešų antpuolių pavojus, o reikalingos darbinės įrangos ir patyrusių specialistų beveik neturėta. Kaip rašoma tarpukario spaudoje, tokiomis sąlygomis ardyti geležinkelį bermontininkų fronte, kaip ir atlikti kitus pirmuosius inžinerinius darbus, reikėjo išradingumo: „Įsakymą davęs viršininkas griežtas, neklauso, kai pareiškiama, kad nėra geležinkeliui ardyti įrankių, sako, žinokitės, esate pionieriai, užtat suardykit nors su pirštais.“ Ir pirmieji pionieriai tikrai „žinojosi“ – Radviliškio ir Šiaulių rajonuose perkirto geležinkelius ir privertė bėgančius bermontininkus lietuviams palikti taip trūkstamo ir reikalingo karo grobio, o lenkų fronte pavyko nuo bėgių nuversti ir šarvuotąjį traukinį. Ironiška, bet tas traukinys buvo mūsiškis „Gediminas“, anksčiau atitekęs lenkams kaip karo grobis.
1920 m. sausį pradėta formuoti, o rugpjūčio 25 d. pakrikštyta „Gediminu“ pukšinti tvirtovė ant bėgių tapo šarvuotųjų traukinių pulko pagrindu. „Gediminui“ kompaniją palaikė „Kęstutis“ ir „Algirdas“. Žvelgiant į Gediminaičių dinastijos medį, galime pasakyti vaizdingiau – „Gediminas“ sulaukė savo sūnų. Be kovinės funkcijos, traukiniai vykdė ir žvalgomuosius uždavinius, todėl Jums pristatome kamufliažo spalvomis išmargintą „Gedimino“ modelį. O dar svarbiau priminti – maskavimu rūpinosi būtent inžinieriai.
Paroda „Prakaitu grįstas kelias. Lietuvos karo inžinerijos istorija“ Vytauto Didžiojo karo muziejuje veiks iki 2025 m. gruodžio 31 d.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotraukos.
