Dieveniškių istoriniame regioniniame parke gyvenantis šiaurinis auksinukas (Lycaena helle) yra mažiausia mūsų šalies auksinukų rūšis – priekinio sparno ilgis tik 12–13 mm. Įdomu tai, kad šis mažylis meilės kovose yra labai atkaklus ir drąsus – iš savo teritorijos gali išvyti už jį patį daug didesnį drugį ar net kamanę. Aptinkamas tik septyniose šalies vietose pietryčių Lietuvoje. Jiems tinkamose šaltiniuotų paupių, paežerių, pamiškių pievų buveinėse sudaro įvairaus dydžio izoliuotus židinius. „Džiugu, kad Šalčininkų rajone randamas net dvejose saugomose Natura 2000 teritorijose: Gaujos upės slėnyje ir prie pat Šalčininkų miesto esančioje Buveinių apsaugai svarbioje teritorijoje Naujakiemio apylinkėse.“ – sako Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologė Aleksandra Jurgo.
Šiaurinis auksinukas yra tikras monofagas, jo vikšrai minta išskirtinai vienos rūšies maistu – paprastąją gyvatžole (Bistorta major). Nors pievų su gyvatžolėmis yra dar nemažai, tačiau auksinukas pasirenka tik tas, kuriose rasime tarpkrūmius, suteikiančius užuovėją ir sukuriančius šiltas mikroklimatines sąlygas. Būtent tokiose vietose ant aukštesnių žolių, krūmų patinai įkuria savo teritorijas ir gali ten gana gausiai susiburti laukdami patelių. Aktyvūs šiltomis saulėtomis dienomis, suaugėliai maitinasi žydinčių augalų nektaru, dažnai aptinkami ant gyvatžolių, vėdrynų, kitų buveinėje žydinčių augalų žiedų. Suaugėliai įprastai pradeda skraidyti gegužės mėnesio viduryje ir sutinkami iki birželio mėnesio pabaigos. Šių metų neįprastai šiltas pavasaris atnešė naujų staigmenų – pirmą šiaurinio auksinuko teritorinį patiną, kiek agresyvoką ir besikaunantį už teritoriją, Gaujos upės slėnyje pavyko užfiksuoti jau gegužės antrą dieną, keletą dienų vėliau atsirado ir patelės. Taigi yra tikimybė, kad šiais metais ir Lietuvoje gali pasirodyti antros kartos individai, nors įprastai mūsų šalyje išsivysto tik viena karta.
Šiaurinis auksinukas yra saugoma rūšis, reguliariai stebima pagal Valstybinio aplinkos monitoringo programą (VAMP), jo apsaugai išskirtose teritorijose vykdoma gamtotvarka. Drugiai greitai reaguoja į nepalankius aplinkos pokyčius, todėl nuoseklus jų gausumo ir elgsenos stebėjimas būtini, norint laiku imtis veiksmų, reikalingų šios rūšies išsaugojimui. „Šiaurinio auksinuko likimas šiose teritorijoje priklausys nuo tolimesnio pievų naudojimo, atsižvelgiant į šios itin retos rūšies poreikius. Tikimės, kad vis labiau bus suprantama natūralių pievų išlaikymo būtinybė ir šie nuostabūs violetinės spalvos drugiai vis dar ras mūsų pievose saugius namus.“ – viliasi Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologė Aleksandra Jurgo.
Dieveniškių istorinis regioninis parkas – lankytini gamtos, istorijos ir kultūros paveldo objektai