Prie vienos vingiuočiausių upių Lietuvoje – Grūdos – besidriekiančios pievos nuo seno pasižymėjo didele augalų rūšių įvairove. Čia geltonavo smiltyniniai šlamučiai, miškinės sidabražolės, pieviniai pelėžirniai, raudonavo šiliniai gvazdikai, raudonžiedis ir pelkinis snapučiai, raudonosios žiognagės, įvairių rūšių bajorės, baltavo lipikai ir paprastosios baltagalvės.
Taip pat mėlynavo pieviniai ir tankiažiedžiai katilėliai, mėlynžiedžiai vikiai, žydra spalva kerėjo pievinės miegalės ir pieviniai snapučiai, o kvapiosios gardūnytės ir kiškio ašarėlės žavėjo žiedynų ažūru. Senvagėse vešėjo snapuotosios viksvos ir balinio asiūklio sąžalynai, pamarginti purpuriniais paprastųjų raudoklių, rožiniais ožkarožių bei geltonais vėdrynų žiedais. Buvo galima atrasti ir itin retų augalų rūšių, kaip kad, pavyzdžiui, plačialapę, baltijinę ir raudonąją gegūnes, kurių ryškios žiedynų „žvakės“ žolynui suteikė nepaprasto grožio ir išskirtinumo.
Deja, ilgainiui ganomų gyvulių skaičius jose mažėjo, o tai lėmė teritorijos apaugimą medžiais, krūmais ir vyravusių pievoms būdingų ir retų augalų rūšių sunykimą. Visgi, 2022-aisiais pradėti Grūdos slėnio atkūrimo darbai ir grąžintas gyvulių ganymas jau leidžia pastebėti pozityvių, viltį teikiančių ženklų. „Iš to, ką šiuo metu matome, akivaizdu, kad pievų būklė tik gerės, o rūšių įvairovė jose – didės“, – sakė LIFE integruoto projekto „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ bendradarbė, Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje (VSTT) gamtosaugos eksperte dirbanti botanikė dr. Dalytė Matulevičiūtė.
Pokyčius sąlygoja gyvulių ganymas
D. Matulevičiūtės Grūdos slėnyje atlikto monitoringo rezultatai leido palyginti, kaip skiriasi augmenija trijų tipų – trumpesnį laiką ganomose, ilgesnį laiką ganomose bei visai neganomose – teritorijose. Pasak jos, neganomose slėnio atkarpose veši azotamėgiai augalai, ypač – dilgėlės, kurios išstumia kitus augalus. Šlapesnėse slėnio vietose vyrauja nendrės, nukonkuravusios pievų drėgmėmėges rūšis.
„O tuose plotuose, kuriuose buvo ganoma – pastebimi pokyčiai. Gyvuliai apskabo krūmus – pristabdo jų vešėjimą ir įsigalėjimą. Taip pat stabdo ekspansyvių ir azotamėgių augalų – smiltyninio lendrūno, dilgėlių ir netgi dirvinės usnies – plitimą, tai reiškia, kad sudaro sąlygas pievoms būdingų rūšių augalams augti“, – pažymėjo gamtosaugos ekspertė ir pridūrė, kad po krūmų kirtimo atsivėrusiuose pliko dirvožemio plotuose natūralių pievų augalai jau visiškai atsikūrė.
Pasak D. Matulevičiūtės, Grūdos slėnio atkūrimo darbai yra svarbūs ne tik dėl atkuriamos augalų, bet ir vabzdžių įvairovės: „Kartais žmonės mano, kad vabzdžiams pakanka vien kultūrinių augalų – sodų ar daržovių plotų, bet juk jų žydėjimo laikas yra labai ribotas. Tad pievos, kuriose gausu žydinčių augalų, užtikrina vabzdžiams mitybinę bazę visą vegetacijos laikotarpį. Kadangi skirtingos vabzdžių rūšys yra prisitaikiusios apdulkinti tam tikras augalų grupes ar netgi rūšis, didesne augalų įvairove pasižyminčiose pievose bus aptinkama ir daugiau vabzdžių rūšių“.
Jai antrino ir LIFE integruoto projekto „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje“ bendradarbis, VSTT gamtosaugos ekspertas (entomologas) Giedrius Švitra, sakydamas, kad „galvijams nugraužus aukštažolius augalus, daugiau saulės gavo kitos, mažiau konkurencingos augalų rūšys, padidėjo bendra augalų įvairovė, pievose atsirado daugiau žydinčių augalų, o tuo pačiu ir maisto įvairiems vabzdžiams, kurie (daugelis jų) tuo pačiu yra ir augalų apdulkintojai. Taigi, padidėjo bendra vabzdžių bioįvairovė, taip pat, tikėtina, jų apdulkinamų augalų produktyvumas“.
Palanki vieta Europos mastu saugomam vabzdžiui
Įdomu tai, kad nebe pirmus metus ganomuose plotuose reikšmingai padidėjo vandeninės rūgštynės augalų kiekis. D. Matulevičiūtės teigimu, „tokiam rezultatui įtakos turi ir hidrologinės sąlygos, ir ganymas – gyvuliai pratrypdami senvagių šlapią gruntą sukuria palankų mikroreljefą vandeninėms rūgštynėms augti. Šie augalai yra Europos mastu saugomo didžiojo auksinuko (lot. Lycaena dispar) vikšrų mitybinis augalas – ant jo drugelis deda kiaušinius, juo maitinasi drugelio lervos“. Apsilankymo Grūdos slėnyje metu jau buvo stebėti šių drugių jauni vikšrai ir išsiritusių kiaušinių lukštai.
G. Švitra teigė, kad į Grūdos slėnio pievas sugrąžinus gyvulių ganymą, pastebėta ir daugiau teigiamų pokyčių: „Kadangi galvijai nugraužia ir palei upę išaugančias krūmų atžalas, pagerėjo upės dugno apšviestumas ir vandens įšilimas. Tai yra palanku vandens augalams ir gyvūnams (laumžirgiams). Šiems taip pat svarbu, kad aplink upės vagą atsiveria erdvės medžioklei“.
Galiausiai įgyvendinti atkūrimo darbai dėl akivaizdžių pokyčių yra giriami baidarininkų ir žygeivių. Dėl ganymo pažemėjęs žolynas atskleidžia kraštovaizdžio ypatybes, o žydintys margaspalviai augalai akis džiugina labiau nei anksčiau upės vagą įrėminusi aukšta krūmų, dilgėlių, usnių ir nendrių siena.
