Veisiejų regioniniame parke, Natura 2000 ekologiniam tinklui priklausiančioje buveinių apsaugai svarbioje teritorijoje Liūnelio ežeras ir jo apyežeris, buvo įgyvendinti gamtotvarkos darbai siekiant gerinti čia saugomų gamtos vertybių būklę. Europos Bendrijos svarbos atvirų buveinių plotuose – stepinėse ir šienaujamose mezofitų pievose bei medžiais apaugusiose ganyklose nušienauta žolinė augalija, iškirstos krūmų atžalos, o vėliau išdžiūvusi biomasė buvo sugrėbta ir išvežta iš teritorijos. Šiemet atliktų gamtotvarkos darbų plotas padidėjo beveik dvigubai ir sudaro virš 2 hektarų, šiame plote sutinkamos gausios retų augalų rūšių populiacijos ir vis dar klesti saugomos augalų bendrijos.
Tarp Šlavantėlio ir Liūnelio ežerų esti botaninių reliktų
Buveinių apsaugai svarbi teritorija – Liūnelio ežeras ir jo apyežeris ištįsusi daugiau nei per pusantro kilometro ir šiauriniu smaigaliu įsiterpia į Šlavanto kraštovaizdžio draustinį, o pietinė dalis esti Liūnelio gamtiniame rezervate. Šioje teritorijoje aptinkamos saugomos Europos Bendrijos svarbos natūralios bendrijos: 3140 Ežerai su menturdumblių bendrijomis, 3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis, 5130 Kadagynai, 6210 Stepinės pievos, 6510 Šienaujamos mezofitų pievos, 9020 Plačialapių ir mišrūs miškai, 9070 Medžiais apaugusios ganyklos, 9080 Pelkėti lapuočių miškai. Ši teritorija išskirta plačialapės klumpaitės bei plikažiedžio linlapio apsaugai.
Nors pats Liūnelio rezervatas yra menkutis, užimantis vos trisdešimt keturis hektarus, tačiau tokios retųjų rūšių ir bendrijų įvairovės nedideliame plote niekur kitur Lietuvoje nerasite. Pati gamta kurdama šį retenybių reliktą tarp Šlavantėlio ir Liūnelio ežerų nepašykštėjo ypatingo darinio – kalkingų dirvožemių, kuriuose įsikurdino retos augalų rūšys prieraišios šiai dirvai. Liūnelyje aptinkama dvylika saugomų augalų rūšių įtrauktų į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Gausiausią saugomų augalų šeimą rezervate atstovauja – gegužraibinai augalai, kurių rezervate aptinkamos net – aštuonios rūšys. Paminėtinos kelios rūšys, kurių populiacijos išskirtinės šalies mastu.
Lietuvos gegužraibinių karalienės – plačialapės klumpaitės populiacija Liūnelyje vertinama virš dviejų šimtų įvairaus išsivystymo augalų. Čia auga ir pavienės, ir susitelkusios į būrelius. Tai viena gausiausių šių augalų augimviečių mūsų šalyje, tik čia galima pamatyti klumpaičių kerelius išsprogdinusius po pusšimtį žiedų.
Kita rezervate auganti botaninė retenybė raudonasis garbenis – reliktinis Liūnelyje augantis augalas. Mūsų šalyje jis aptinkamas tik pietinėje ir pietrytinėje dalyse. Ši rūšis, kad ir neskaitlinga, pastaruoju metu priskaičiuojama apie pusšimtis individų, tačiau metai iš metų savo raudonais žiedynais paįvairina medžiais apaugusių ganyklų ir kadagynų buveinių žolių mozaiką.
Skaitlingumu šienaujamų mezofitų pievų buveinėse išsiskiria pievinis plauretis. Nors šalyje jis gana retas augalas, tačiau Liūnelyje retu jo nepavadinsi, žydėjimo metu raudonai violetinius žiedynus iškelia per šimtą šių augalų.
Visų Liūnelio botaninių retenybių tarpe išskirtinė augalų rūšis – taurinė pudmė. Šio neišvaizdaus ir labai reto augalo reliktinė populiacija rezervate tesiekia apie šimtą individų. Anksčiau Lietuvoje taurinė pudmė augo ir rytinėje šalies dalyje (XIX a. pradžioje ir XX a. pirmojoje pusėje, Vilniaus krašte Lygainių ir Nemenčinės apylinkėse), tačiau nusausinus buveines jų populiacijos išnyko. Šiuo metu Liūnelio rezervate aptinkama taurinės pudmės populiacija, greičiausiai yra vienintelė mūsų šalyje.
Liūnelio kraštovaizdis – ne be žmogaus
Senyvi Kalvelių kaimo žmonės, dar pamena tuos laikus, kuomet Liūnelio pievos ir miškai nebuvo rezervatas, tuomet buvo ūkininkaujama savitai, pagal žemės naudą. Šiaurinėje Liūnelio rezervato dalyje, kur dabar atsikūrusios stepinės pievos, buvo ilgametis dirbamo lauko lopas, kuriame žmonės bulves ar kitas žemė ūkio kultūras augindavo. Tuo metu unikalią Liūnelio augaliją daug metų gelbėjo, čia besiganančios karvės. Vietos gyventojai, ežerų pusiasalyje buvo aptvėrę plotą ir palikdavo karves laisvai ganytis nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Gyvuliai vietomis iki juodumo nupešdavo skurdžią žolę ir misdavo jaunų medžių ir krūmų ūgliais, aplaužydavo krūmus taip įleisdami daugiau šviesos pievų grožybėms – retiems augalams. Būdavo prastų metų, tuomet žmonės pievose tik šienaudavo, o gyvulius ganė krūmynuose. Juokaudami ar rimtai pasakoja, kad karvės atlikdavo ir gamtosaugininkų darbą, išprašydavo iš „savo kontroliuojamos teritorijos“, čia ežerų pakrantėse planuojančius įsikurti poilsiautojus. Keičiantis laikmečiams ir aplinkybėms Liūnelio pievos ir miškai 1995 m. tapo gamtiniu rezervatu, kuomet laisva žmogaus veikla šioje teritorijoje buvo apribota.
Įgyvendinami gamtotvarkos darbai – gamtos vertybių labui
Naujasis gamtinių buveinių apsaugai svarbios teritorijos Liūnelio ežeras ir jo apyežeris gamtos vertybių puoselėjimo etapas prasideda nuo 2007 m., kai aplinkos ministras pasirašė įsakymą, kuriuo patvirtino šios teritorijos gamtotvarkos planą. Gamtotvarkos darbai pradėti įgyvendinti nuo 2009 metų, tuomet juos organizavo Veisiejų regioninio parko direkcija ir Veisiejų valstybinė miškų urėdija. Gamtotvarkos darbais siekiama atkurti ir palaikyti atvirų pievų, kadagynų ir mišku apaugusių ganyklų buveines su jose aptinkamomis saugomų augalų rūšimis. Buvo organizuoti pirminiai buveinių išvalymo nuo sumedėjusios augalijos darbai su biomasės pašalinimu iš tvarkomų plotų. Anksčiau tvarkytuose plotuose, kasmet organizuotas sumedėjusios augalijos atžalų šalinimas. Taip pat kasmet organizuotas vėlyvas pievų šienavimas ir nušienautos žolės pašalinimas iš teritorijos, kuomet retieji augalai jau būna peržydėję ir išbarstę sėklas. Nuo 2017 metų iki šiol šioje unikalioje teritorijoje tęsiami šienavimo ir biomasės šalinimo darbai su tikslu išlaikyti palankią saugomų buveinių ir augalų būklę.
Tačiau dar liko neįgyvendinta gamtotvarkos plane siūloma alternatyva, skirta pievų buveinių palaikymui – ekstensyvus galvijų ar avių ganymas Liūnelio rezervato pievose, kadagynuose ir medžiais apaugusiose ganyklose. Mokslininkai tyrinėjantys atsikuriančias pievas po apleidimo pripažįsta, kad ekstensyviu ganymu išgujamos iš augalų bendrijų ekspansinės (dažniausiai stambiųjų lendrūnų rūšys) augalų rūšys, kurioms vėlyvas šienavimas įtakos neturi. Gyvulių ganymas taip pat ženkliai sumažina negyvos augalų biomasės „paklodės“ susidarymą, kuris tarsi pluta trukdo išbirusioms retų augalų sėkloms pasiekti dirvą, dėl ko saugomoms rūšims mažėja tikimybė atsikurti. „Viliamės, kad šiai alternatyvai, nuo kurios priklauso saugomų augalų rūšių išlikimas Liūnelyje, bus skirtas finansavimas, bent jau penkiems ateinantiems metams. Taip pat labai kviečiame bendradarbiauti retųjų rūšių išsaugojimui neabejingus ūkininkus.“ – sako Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologas Žydrūnas Sinkevičius.
