Ant aukštų terasų, stulbinančių pasaulį savo grožiu, kabojo botanikos stebuklai – Babilono kabantieji sodai. Vienas iš Septynių pasaulio stebuklų, kurį apsupo legendos ir paslaptys. Tik… ar jie išvis egzistavo?
Įsivaizduokite V a. pr. Kr. Babiloną – miestą, kurio gatvėmis vaikšto žmonės dėvintys ryškiaspalvius drabužius, smilksta smilkalai, o virš visko iškyla didingos terasos su vešliais augalais – kontrastas sausringam Mesopotamijos kraštovaizdžiui. Sodų vizija tokia ryški, kad sunku patikėti, jog archeologai iki šiol nerado jokių jų egzistavimo įrodymų.
Šių sodų istorija prasideda nuo meilės. Pasak legendos, karalius Nabuchodonosaras II, norėdamas pradžiuginti savo žmoną Amytis, kilusią iš kalnuotosios Medijos (dabartinis Iranas), sukūrė sodą, primenantį jos gimtinės kalnus. Amytis ilgėjosi savo gimtųjų žalių kalvų ir miškų, tad karalius nusprendė sukurti jai „kalnų rojų“ dykumos viduryje.
Romėnų ir graikų istorikai aprašė fantastinius terasomis išdėstytus sodus, kuriuose augo įvairiausi augalai – nuo vietinių palmių iki egzotiškų gėlių ir vaismedžių. Technologiškai tai buvo neįtikėtinas pasiekimas – drėkinimo sistema, kuri galėjo pakelti vandenį iš Eufrato upės į skirtingo aukščio terasas. Senovės istorikai aprašė sudėtingus Archimedo sraigtinius siurblius ir grandines su kibirais, kurie nepaliaujamai kėlė vandenį į viršų.
Archeologinė mįslė
Štai kur slypi įdomiausia dalis – nors Babilono sodai yra vienas žinomiausių senovės pasaulio stebuklų, archeologai nerado jokių patikimų jų egzistavimo įrodymų. Nors Babilono miesto griuvėsiai buvo intensyviai kasinėjami, neaptikta nei terasų liekanų, nei sudėtingos drėkinimo sistemos dalių, nei kitų neginčijamų įrodymų.
Dar labiau intriguoja tai, kad babiloniečių tekstuose nėra jokių užuominų apie šiuos sodus, nors jie detaliai dokumentavo karaliaus Nabuchodonasaro II statybos projektus. Kodėl tokie įspūdingi sodai neminimi vietiniuose šaltiniuose?
Naujausia teorija
Britų archeologė Stephanie Dalley iškėlė drąsią hipotezę – galbūt garsiuosius kabančius sodus iš tiesų pastatė ne Nabuchodonosaras Babilone, o asirų karalius Senaheribas savo sostinėje Ninevijoje (dabartinis Irakas) maždaug 100 metų anksčiau.
Ninevijoje iš tiesų rasta hidroinžinerijos įrodymų – akvedukų, kanalų ir vandens kėlimo sistemų liekanų. Senaheribo užrašuose minima „vandens stebuklo“ sukūrimas ir įspūdingas sodas. Be to, Ninevija buvo arčiau kalnuotų regionų, iš kurių senovės autoriai galėjo lengviau apsilankyti ir papasakoti apie stebuklą, vėliau supainiodami jį su garsesniu Babilonu.
Kad ir kur jie buvo, Babilono kabantieji sodai išlieka vienu žaviausių senovės technologinių pasiekimų – sukurti žaliuojantį rojų dykumoje prieš beveik 2600 metų. Jų istorija primena, kaip žmonijos vaizduotė ir inžinerinės žinios gali įveikti gamtos apribojimus.
Nors galbūt niekada nesužinosime tikrosios tiesos apie šiuos sodus, pati legenda įkvepia ir šiandien – modernūs „vertikalūs sodai“ didmiesčiuose ir pastangos kurti žaliąsias erdves urbanistinėje aplinkoje primena senąją žmogaus svajonę sugyventi su gamta net ir nepalankiausiose sąlygose.
Babilono sodai išlieka tuo, ką istorikai vadina „istorine mįsle“ – pasaulio stebuklu, kuris galbūt egzistavo tik mūsų vaizduotėje, bet savo įtaka realybei pralenkė daugybę labiau apčiuopiamų senovės paminklų.
Naujieji septyni pasaulio stebuklai: nepakartojamos kelionių kryptys
