Zombiai nėra vien tik siaubo filmų fantazija – gamtoje egzistuoja tikri zombifikacijos atvejai, tik kiek kitokia forma nei populiariojoje kultūroje. Gyvūnai zombiai – tai parazitų ar grybų užvaldyti gyvūnai, kurių elgesys ir net fiziologija būna drastiškai pakeisti taip, kad tarnautų ne savo, o „šeimininko“ tikslams. Šie parazitai evoliucionavo tūkstančius metų, kad tobulai manipuliuotų savo aukomis ir užtikrintų savo rūšies išlikimą. Pažvelkime į dešimt stulbinančių atvejų, kaip parazitai paverčia gyvūnus tikrais zombiais.
Šoniplaukos vėžiagyviai, priversti rizikuoti savo gyvybe
Šie nekalti vabaliukai, dar vadinami pilkaisiais vėžiagyviais, gali tapti akantocefalo parazito (Plagiorhynchus cylindraceus) aukomis. Įdomu tai, kad parazitas apsigyvena varnėnų žarnyne ir patenka į aplinką su paukščio išmatomis. Užsikrėtę šoniplaukos vėžiagyviai elgiasi labai keistai – užuot slėpęsi nuo plėšrūnų, jie pradeda aktyviai rodytis atviroje erdvėje, tapdami lengvu grobiu varnėnams. Šis parazitas iš esmės priverčia vėžiagyvius elgtis savižudiškai, kad galėtų patekti atgal į varnėno žarnyną ir užbaigti savo gyvenimo ciklą.
Tarakonai, tapę vapsvų lėliukų nešiotojais
Smaragdinė tarakonų vapsva (Ampulex compressa) įgyvendina tikrą zombifikacijos siaubo scenarijų. Vapsva įgelia tarakonui į galvos smegenų centrus, kontroliuojančius judėjimą. Tarakonas lieka gyvas, tačiau netenka savarankiškos valios. Tuomet vapsva padeda kiaušinėlį į tarakono pilvo ertmę ir nusiveda jį į savo olą, tempdama už antenų lyg už pavadėlio. Vėliau išsiritusi lervutė maitinasi tarakonu iš vidaus, kol šis miršta. Po mėnesio suaugusi vapsva išskrenda ieškoti naujos aukos, palikdama pūvantį tarakono kūną.
Skruzdėlės, kurias valdo mirtini grybai
Ophiocordyceps unilateralis – tai grybas, užvaldantis skruzdėlių Camponotus kūnus ir protus. Užsikrėtusi skruzdėlė palieka koloniją ir įkopusi į medį, įsikanda į apatinę lapo pusę, kur ir miršta. 2019 metų tyrimai parodė, kad grybas tikriausiai veikia skruzdėlės fototaksinius mechanizmus, priversdamas jas kopti link šviesos. Po skruzdėlės mirties iš jos galvos išauga grybo kotas su sporomis, kurios sklinda aplinkoje ir užkrečia kitas skruzdėles. Šis procesas yra toks specifinis, kad kiekviena grybo rūšis specializuojasi tik vienos skruzdėlių rūšies zombifikavime.
Jūriniai vėžiagyviai, paversti „vaikų lopšeliais“
Sacculina genties parazitai (Sacculina carcini) užkrečia krabą labai išradingu būdu. Moteriškos lyties parazitas įsiskverbia į krabo kūną per minkštus sąnarius ir sukuria naujus namus, panašius į auglį. Parazitas išleidžia čiuptuvus po visą krabo kūną ir lėtai jį valgo, pirmiausia sunaikindamas krabo lytinius organus. Užvaldytas krabas praranda bet kokį domėjimąsi kitais dalykais, išskyrus rūpinimąsi parazitu. Smithsonian institucijos duomenimis, šis parazitas manipuliuoja krabu taip, kad šis prižiūrėtų jį kaip savo paties palikuonis – saugotų, valytų ir vėdintų deguonimi prisotintu vandeniu. Parazitas netgi padaro skylę krabo kiaute, kad vyriškos lyties Sacculina carcini galėtų atplaukti ir apsivaisinti.
Vorai, verčiami sukti kokonus savo žudikams
Kosta Rikos voras Leucauge argyra gali būti užvaldytas parazitinės vapsvos Hymenoepimecis argyraphaga, kuri padeda savo lervas voro kūne kartu su nauju „statybos planu“. Užuot audęs įprastą tinklą, voras paskutinę savo gyvenimo naktį sukuria šilkinį kokoną, kuris tampa prieglobsčiu jo žudikams. Kai šilkinis maišelis yra baigtas, lervos nužudo vorą ir apsigyvena kokone, saugiai pakabintame virš atogrąžų miško plėšrūnų.
Parazitai, skatinantys vilkus priimti rizikingesnius sprendimus
Jeloustouno nacionaliniame parke parazitai manipuliuoja vilkais, skatindami juos imtis didesnės rizikos. Parazitas yra vienaląstis organizmas, vadinamas toksoplazma (Toxoplasma gondii), kuris dauginasi tik kačių organizmuose. Toksoplazma sukelia toksoplazmozę, pasireiškiančią įvairiais simptomais, įskaitant padidėjusį testosterono kiekį ir elgesio pokyčius. Manoma, kad Jeloustouno vilkai užsikrečia T. gondii suėdę užkrėstų pumų išmatas. Užkrėsti vilkai labiau linkę demonstruoti rizikingą elgesį, pavyzdžiui, palikti savo gaujas ir kurti naujas arba siekti gaujų lyderių pozicijų – elgesį, kuris dažnai siejamas su žiauriomis kovomis ir gali baigtis mirtimi.
Grybas, keičiantis varlių poravimosi šauksmus
Kai kurioms varlių rūšims zombifikacija turi laikinų privalumų. 2016 metų tyrime, paskelbtame žurnale „Ecology and Evolution“, nustatyta, kad patinėliai, užsikrėtę grybu Batrachochytrium dendrobatidis, buvo sėkmingesni ieškodami partnerių nei neužkrėsti varlinai. Užkrėsti patinėliai dažniau kviečia patelę naktį nei sveikieji, o tai gali paaiškinti jų reprodukcinę sėkmę. Panašius rezultatus parodė ir japoninių medvarlių (Hyla japonica) stebėjimai – užkrėsti patinėliai greičiau ir ilgiau kvietė partnerę nei sveikieji.
Grybas, paverčiantis cikadas sekso apsėstais zombiais
Cikadų lervos gali praleisti net iki 17 metų po žeme, laukdamos, kol taps suaugusiais vabzdžiais. Tačiau kai kurios cikados, vos išlindusios į paviršių, virsta sekso apsėstais zombiais dėl grybo Massospora cicadina. Šis grybas nusitaiko į besiformuojančias cikadas ir suėda jų pilvo ir užpakalinę dalį, palikdamas gelsvą sporų gumulą. Grybas taip pat perima cikados smegenų kontrolę, sukeldamas seksualinį įniršį ir platindamas grybo sporas kitiems vabzdžiams.
Parazitiniai kirminai, verčiantys žuveles laikytis paviršiuje
Net jūros gyvūnai negali išvengti parazitų, užvaldančių jų kūnus. Euhaplorchis californiensis, parazitinių plokščiųjų kirmėlių rūšis, gali įsiskverbti į Kalifornijos kilišių (Fundulus parvipinnis) smegenis ir priversti juos plaukioti vandens paviršiuje, taip tapti lengvu grobiu skraidantiems plėšrūnams. Patekę į naujas žuvų buveines, šie maži plokščiakirmiai dauginasi ir suformuoja tūkstančius cistų šeimininko organizme. 2008 metų tyrimas žurnale „Proceedings of the Royal Society B“ nustatė, kad plokščiakirmis keičia žuvies serotonino ir dopamino metabolizmą, kontroliuodamas jos judesius.
Parazitai, įstumiantys peles į plėšrūnų nasrus
Vienas geriausių būdų parazitui plisti – būti suėstam natūralių šeimininko plėšrūnų. Toksoplazma (Toxoplasma gondii) gali pakeisti šeimininko elgesį, o kai kuriose rūšyse T. gondii privers savo užvaldytą šeimininką tiesiog žengti į plėšrūno nasrus. 2013 metų tyrimas, paskelbtas žurnale „PLOS ONE“, nustatė, kad pelės, užkrėstos toksoplazma, turėjo aukštą testosterono lygį, dėl kurio jos mažiau bijojo kačių. Kitas tyrimas parodė, kad užkrėstos žiurkės jaučia tam tikrą „seksualinį potraukį“ kačių šlapimo kvapui, todėl labiau linkusios gyventi šalia savo priešų – kačių.
Gyvūnai zombiai yra vienas iš labiausiai stulbinančių evoliucijos pavyzdžių, rodančių, kaip parazitai ir grybai išvystė sudėtingus mechanizmus kontroliuoti savo šeimininkus. Šie pavyzdžiai atskleidžia, kad zombifikacija nėra tik žmonių vaizduotės vaisius, bet realus ir niūrus gamtos pasaulio reiškinys. Parazitų ir grybų gebėjimas manipuliuoti šeimininkų elgesiu ir fiziologija ne tik stulbina, bet ir suteikia vertingų įžvalgų apie evoliucinius procesus ir ekologines sąveikas, vykstančias gamtoje.
Šaltiniai:
- https://www.livescience.com/34196-zombie-animals.html
- https://goldbio.com/articles/article/9-examples-of-real-zombies-in-the-animal-world
- https://www.greenpower.org.hk/eng-amazing-natures/zombie-animals
- https://www.natgeotv.com/za/shows/nationalgeographicwild/zombie-animals
Nuotraukos asociatyvinės ©canva, jei nenurodyta kitaip.
