Artėjant linų dienai, praverkime kraičio skrynią Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centro vidaus ekspozicijoje, kurioje eksponuojama audinių gausa: juostelės, juostos, rankšluosčiai, staltiesės, lovatiesės. Visa tai – darbščiųjų audėjų palikimas, kuris sukauptas ir eksponuojamas lankytojų centre, kuris dirba ir šeštadieniais nuo 10 val. iki 15 val.
Dieveniškių krašto žmonės saugojo ir tebesaugoja daugelį senųjų tradicijų ir amatų. Audimas – vienas iš jų. Audiniai – seniausia, gražiausia ir turtingiausia liaudies meno šakų. Audinių raštuose, spalvų darnoje atsiskleidžia estetinis skonis, kūrybiniai gebėjimai. Verpti linus, vilną, austi juosteles, juostas, audinius mergaitės pradėdavo būdamos mažos. Kraudavo į kraičių skrynias baltas drobes, raštuotų audeklų rietimus, juostų kamuolius.
Nagingomis, kruopščiomis, sumaniomis audėjomis garsėjo mūsų krašto gatviniai kaimai, kurių pirkiose dūgzdavo verpimo rateliai, audimo staklėse dailiai šaudydavo šaudyklėlės, pievose boluodavo patiestos drobės, kurias reikėdavo baltinti. Jos pačios verpė gijas, verpalus dažydavo augaliniais dažais: lapais, žiedais, šaknimis, medžių žieve, uogomis, samanomis, balų rūda.
Dieveniškių apylinkėse kur kas ilgiau nei kitur vilkėta pačių austais, siūtais drabužiais. Dauguma jais rėdėsi iki XX a. vidurio ir pokario metais dar siūdavosi drabužius iš namie austų audinių.
Kad Dieveniškių krašte audimo amatas nesvetimas byloja ekspozicijoje sukaupti linų apdirbimo, verpimo ir audimo apyvokos daiktų eksponatai: mintuvai linams laužyti, grebenai – medinės šukos linams šukuoti, klastytuvė linams brukti, šerinis šepetys su koteliu linams šukuoti. Mediniai verpimo rateliai, verpstės kuodeliui pririšti, vituškos – suktuvai, stovelis nytims, Vytuvai – matavidlai vynioti ir išvynioti siūlus į matkus. Audimo staklės, skietai, šaudyklės.
Languoti sijonų audiniai – placenkos. Viena gausiausių spalvotų audinių kolekcija, kurių raštuose atsispindi moters estetinis skonis – lovatiesės.
Audimo technika paprasčiausios languotos pakulinės lovatiesės, vadinamos paklotės. Spalvas audėjos parinkdavo įvairiai: vienos neryškios, kitos žaismingais spalvotos.
XX a. pirmoje pusėje austos dvispalvės (vienos spalvos metmenys, kitos – ataudai) diminės lovatiesės, vadinamos divonais. Labai daug įvairiais raštais austa šešianyčių, aštuonnyčių lovatiesių.Tokia lovatiesė vadinta divonas asmerykas. Mėgti keturkampių motyvai, ypač dobilo lapų, kryžių, akėčių, agurkų raštai.
Na o labiausiai vertinamos, gražiausios rinktinės lovatiesės, vadintos atbiranka, austos XX a. 3-4 deš., pokariu, labai vertintos dėl sudėtingos audimo technikos. Audėjos, mokėjusios austi rinktines lovatieses labai didžiavosi. Raštus nusižiūrėdavo iš žymesnių kaimo audėjų.
Ilsisi audėjėlės, nebedūzgia verpimo rateliai, nebeaudžia nutilusios staklelės, nebeauginami ir linai, tačiau turime pilną kraičio skrynią jas menančių audinių. Atvykite, pasigėrėti jų darbais, pajusti jų rankų prisilietimo šilumą ir dvasią.
Dzūkijos – Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos informacija
Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centras (nuotraukų galerija)
Dieveniškių istorinis regioninis parkas – muziejus po atviru dangumi
Atraskite Dieveniškių istorinio regioninio parko gatvinius kaimus
