Kasdien žvelgiame į kalendorių, skaičiuodami dienas, savaites ir mėnesius, tačiau retai susimąstome, kodėl kiekvienas metų mėnuo vadinasi taip, kaip vadinasi. Šių pavadinimų kilmė dažnai turi gilias istorines ir kultūrines šaknis, kurios siekia senovės laikus, kai kalendorius buvo ne tik praktinė priemonė, bet ir gamtos, religijos bei kasdienio gyvenimo atspindys.
Kiekvienas mėnuo atskleidžia ne tik metų laiko ypatumus, bet ir žmonių mąstymą, jų ryšį su aplinka, dievybėmis bei papročiais. Nuo dviveidžio dievo Januso, atidarančio metų vartus sausį, iki augmenijos atgimimo simbolio gegutės gegužę – kiekvienas mėnuo turi savo unikalią istoriją. Per šiuos pavadinimus išryškėja ne tik metų laikų kaitos ciklas, bet ir žmonių išgyvenimai bei kasdienybės suvokimas, susijęs su sezoninėmis veiklomis, ūkiniais darbais, gamtos atbundančiais reiškiniais ar netgi senovinėmis dievybėmis.
Straipsnyje apžvelgsime, kaip mėnesiai buvo suvokiami senovėje, ką reiškia šių pavadinimų kilmė, kokie simboliai ir istorijos slypi už kiekvieno mėnesio vardo ir kokia jų prasmė skirtingose kultūrose. Leiskitės į kelionę per metus ir atraskite, kaip gimė mūsų kalendorius ir ką jis pasakoja apie mus pačius.
Sausis
Sausio mėnuo, pirmasis metų mėnuo, savo kilme siejasi su romėnų dviveidžiu dievu Janusu. Šis dievas, turintis vieną veidą, žvelgiantį į ateitį, o kitą – į praeitį, simbolizuoja naujų metų pradžią. Sausį vadindavo ir „Durų Dievo“ mėnesiu, nes jis tarsi atidaro duris į naujus metus, naujas pradžias ir naujas galimybes. Lietuvoje sausio mėnesį vis dar viešpatauja žiema – sniegas būna sausas ir smulkus, todėl ir mėnuo gavo „sauso“ pavadinimą.
Vasaris
Vasaris yra paskutinis žiemos mėnuo, tačiau jis jau sukelia mintis apie ateinančią vasarą. Saulė vis labiau kyla aukštyn, o dienos po truputį ilgėja. Romėnai vasarį laikė apsivalymo mėnesiu, kuomet buvo atliekamos įvairios aukos ir valymo ritualai. Lietuvoje šis mėnuo dažnai siejamas su žiemos pabaiga, nors dar šaltis gali užsibūti.
Kovas
Kovas – pavasario mėnuo, kuris savo vardą gavo nuo romėnų karo dievo Marso. Romoje kovas buvo laikomas Naujųjų metų pradžia. Šis mėnuo taip pat vadinamas „varnų“ mėnesiu, nes būtent kovai ir varnai yra paukščiai, kurie pirmieji praneša apie pavasario artėjimą. Lietuvoje kovas vadinamas ir „karveliniu“, tačiau labiausiai įsigalėjo kovų vardas dėl jų garsaus kranksėjimo.
Balandis
Balandis savo pavadinimą sieja su romėnų terminu „Aprilis“, kuris reiškia atsiskleidimą. Šį mėnesį gamta pabunda – medžiai ima sprogti pumpurais, žolė pradeda augti. Škotai balandį vadina „pumpurų“ mėnesiu, o lietuviai – „balandžių“ mėnesiu, nes būtent šiuo metu pasigirsta balandžių burkavimas. Taip pat buvo vartojami ir kiti pavadinimai, kaip „Žiedų“ ar „Beržinis“ mėnuo.
Gegužė
Gegužės pavadinimas kilęs iš romėnų deivės Majos, kuri buvo pavasario ir augalijos globėja. Lietuviškas mėnesio pavadinimas siejamas su gegutės balsu, kuris simbolizuoja pavasario pilnatvę. Senovėje lietuviai gegužę vadindavo „Sėtiniu“ arba „Žiedžiumi“, nes šis mėnuo buvo sėjimo ir augimo metas.
Birželis
Birželio mėnuo yra Junonos, romėnų deivės, globojusios santuoką ir moterystę, mėnuo. Lietuvoje birželis taip pat susijęs su gamta – jo pavadinimas kilęs nuo beržo, švento medžio, kuris simbolizuoja vasaros pradžią. Šis mėnuo dar buvo vadinamas „Sėmenies“ arba „Kirmėlių“ mėnesiu dėl tuo metu aktyvėjančios gamtos.
Liepa
Liepos mėnuo savo pavadinimą gauna iš liepos medžio, kuris liepos mėnesį žydi ir skleidžia stiprų medaus kvapą. Romėnai šį mėnesį pavadino Julijaus Cezario garbei. Lietuvoje liepa taip pat siejasi su šienapjūtės pradžia, todėl senovėje buvo vadinamas ir „Šienpjūčiu“.
Rugpjūtis
Rugpjūčio pavadinimas kilęs iš romėnų imperatoriaus Augusto, kuris, norėdamas būti pagerbtas, šiam mėnesiui suteikė savo vardą. Šis mėnuo Lietuvoje tradiciškai siejamas su rugių derliumi, todėl seniau buvo vadinamas „Pjūmoniu“ arba „Degėsio“ mėnesiu. Rugpjūtis – tai metas, kai prasideda intensyvi žemės ūkio darbų pabaiga.
Rugsėjis
Rugsėjis, kaip ir rugpjūtis, savo vardą gavo iš pagrindinio lietuviško javų derliaus – rugių. Šis mėnuo Lietuvoje yra siejamas su rudens darbų pradžia ir gamtos pasiruošimu žiemos miegui. Be to, rugsėjis turėjo daug pavadinimų, tokių kaip „Viržių“ ar „Rudupio“ mėnuo.
Spalis
Spalis savo pavadinimą gavo iš linų apdirbimo darbų. Linai buvo svarbi ūkininkų kultūra, o spaliai – linų stiebelių atplaišos – buvo būdingas šio mėnesio ženklas. Lietuvoje spalis dar buvo vadinamas „Vėliniu“, nes šiuo metu buvo pagerbiami mirusieji.
Lapkritis
Lapkritis Lietuvoje tradiciškai siejamas su mirusiųjų pagerbimu ir Vėlinėmis. Šis mėnuo yra gamtos užmigimo laikas – medžiai meta lapus, o gamta ruošiasi žiemai. Lapkritį lietuviai taip pat vadino „Lapkrėčiu“ ar „Vėliumi“.
Gruodis
Gruodis, paskutinis metų mėnuo, Lietuvoje yra gilios žiemos pradžia. Jo pavadinimas siejamas su gruodu – šaltyje sustingusiu dirvožemiu. Romėnai gruodį laikė žiemos ir poilsio mėnesiu, o lietuviai jį vadino „Vilkolakiu“, „Vilku“ arba „Žiemkenčiu“.
