Vėlinės, dar žinomos kaip Ilgės, yra ypatinga rudens šventė, skirta pagerbti mirusius. Ši tradicija, turinti gilias pagoniškas šaknis, kiekvienais metais minima lapkričio 1 d. (Visų Šventųjų diena) ir lapkričio 2 d. (Vėlinės). Žemiau pateikiami 16 įdomių faktų apie Vėlines.
Pagoniška šventė
Vėlinės yra laikomos pagrindine rudens švente, o jų šaknys siekia pagoniškus laikus. Baltų gentys tikėjo, kad po mirties žmogaus vėlė niekur nedingsta, o toliau bendrauja su gyvaisiais, dažniausiai tamsiuoju rudens laikotarpiu, kai gamta ilsisi.
Ilgės – senovinis pavadinimas
Vėlinės dar vadinamos Ilgėmis, kas simbolizuoja ilgesį ir mirties nuojautą. Šis pavadinimas apibūdina ne tik gedulą, bet ir dvasinį ryšį su mirusiais.
Vėlės ir Žemininkas
Pagal senąją lietuvių mitologiją, mirusiųjų vėlės buvo laikomos Žemininko, požemio dievo, globoje. Buvo manoma, kad vėlės lankančios gyvuosius, ypač rudenį, kai gamta grimzta į visiškos ramybės būseną.
Puotos kapinėse
Senovėje per Vėlines žmonės rinkdavosi kapinėse ir atsinešdavo vaišių, tokių kaip virti kiaušiniai ir vynas. Tai buvo ne tik pagarba mirusiems, bet ir džiaugsmo akimirka, kuomet šeimos susiburdavo kartu.
Šildanti ugnis
Ugnis turėjo ypatingą reikšmę Vėlinių šventėse. Senovėje buvo kūrenami dideli laužai, kuriuose degindavo senus kryžius, o vėliau pradėta deginti žvakes. Manoma, kad ugnis traukė vėles ir suteikė joms šviesą bei šilumą.
Švaros tradicija
Per Vėlines tradicija reikalauja sėdėti prie šventinio stalo švariems, tarsi atsinaujinusiems. Šis paprotys simbolizuoja pagarbą mirusiesiems ir norą, kad vėlės galėtų prisijungti prie vaišių.
Vėlėms skirti patiekalai
Ant Vėlinių stalo buvo tradiciškai patiekiami tamsaus atspalvio patiekalai, tokie kaip duona, kraujiniai vėdarai ir juka (kraujo sriuba). Prieš valgant buvo būtina paaukoti šiek tiek maisto vėlėms, kad jos jaustųsi pagerbtos.
Dėmesys elgetoms
Po Vėlinių likęs maistas dažniausiai buvo išdalinamas elgetoms, tai rodo senovės lietuvių gerumą ir norą dalintis su kitais, įskaitant ir mirusiųjų atminimą.
Stiprus vėjas
Per Vėlines dažnai pučia stiprūs vėjai, tad lietuviai tikėjo, kad tai padeda vėlėms lengviau judėti ir grįžti į gyvųjų pasaulį. Šis vėjas buvo laikomas vėlių kvėpavimu.
Grojimas dūdomis
Senovėje Vėlinės buvo neatsiejamos nuo dūdų grojimo, kuris buvo laikomas šventiniu ritualu, leidžiančiu pagerbti mirusiuosius.
Vaiduoklių istorijos
Vėlinių naktį dažnai buvo pasakojamos šiurpios vaiduoklių istorijos, kurios ne tik praturtindavo šventę, bet ir stiprindavo ryšį su mirusiais.
Prašalaičiai Vėlinėse
Jei Vėlinių vakarą užklysdavo prašalaitis, namų šeimininkai visada kviesdavo jį užeiti. Manoma, kad tokie keleiviai buvo vėlės arba jų pasiuntiniai, atėję aplankyti gyvųjų ir paprašyti malonių.
Vėjai ir vėlės
Palangėse ir patvoriuose švilpiantis vėjas Vėlinių naktį buvo laikomas raudančiomis vėlėmis, kurios ieškojo savo vietos šiame pasaulyje.
Dėmesys vėlėms
Senovės lietuviai tikėjo, kad deginti surištas šluotas ar kirsti pagalius ant slenksčio yra pavojinga, nes tai gali padaryti žalą vėlėms.
Karštas gėrimas
Norint įveikti numirėlių baimę, senovėje buvo geriamas karštas gėrimas iš šermukšnių, kuris buvo laikomas saugančiu nuo blogų dvasių.
Keturi pagerbimo kartai
Pagoniškoje Lietuvoje buvo paprotys vėles pagerbti keturis kartus per metus, tuo pačiu metu, kai keičiasi metų laikai. Tai rodo gilią pagarbą ir ryšį su mirusiaisiais.
