Iki 1911-ųjų kino programos susidarydavo iš 10–12 įvairiausių žanrų trumpametražių filmų, o aktoriai ir aktorės dažniausiai likdavo neįvardinti. Pasirodžius Astai Nielsen, kino aktoriaus asmenybė tapo lemiančiu filmo komercinės sėkmės faktoriumi, anonimiški ankstyvųjų dienų aktoriai tapo kino žvaigždėmis. Pirmąją tikrąją kino žvaigždę bus galima bus išvysti dviejuose ankstyviausiuose kino festivalio „Pirmoji banga“ programos filmuose – „Kino primadona“ (Die FilmPrimadonna, 1913) ir „Biržos karalienė“ (Die Borsekonigin, 1918). „Scanoramos“ satelitinis festivalis kviečia žiūrovus į „Skalvijos“ kino centrą rugsėjo 7–10 dienomis.
Netikėtas šuolis į šlovę
Astai Nielsen iš pradžių tarsi nebuvo lemta tapti pirmąja tarptautine kino žvaigžde. Ji gimė Kopenhagoje ir augo gana sudėtingomis sąlygomis, tačiau sulaukus kvietimo į „Dagmar“ teatrą, ji pasiūlė scenografui Urbanui Gadui parašyti jai filmo scenarijų ir jį režisuoti. Netrukus A. Nielsen vardo pradėjo pakakti pritraukti žmones į kino teatrus.
Ji buvo vadinama „kino Duse“, analogiškai tarptautinį pripažinimą pelniusiai teatro žvaigždei Eleonorai Duse, kas parodė augantį kino kaip institucijos ir jo žvaigždžių statusą bei pripažinimą. Vėlesniais metais A. Nielsen kartu su jos vyru tapusiu U. Gadu sukūrė daugybę filmų ir pelnė „rimtos“ menininkės reputaciją, o jos talentas ekrane ir už jo ribų labai prisidėjo prie tokio kino, kokį žinome šiandien, raidos.
Kontroliavo gamybos procesą
Išliko tik filmo „Kino primadona“ fragmentai, tačiau vis dar galime gėrėtis nuostabiomis pirmojo veiksmo scenomis, kuriose Rūta Breton – A. Nielsen – kuria savo filmą. „Kino primadonoje“ Rūta kontroliuoja visą kino gamybos procesą, visai kaip A. Nielsen realybėje. Kadangi kino režisieriaus pareigybė dar neturėjo aiškaus įvardinimo, ji galėjo daryti didelę įtaką filmams, jų scenarijams ir meninei krypčiai, prižiūrėdama visą gamybos procesą. Todėl filmai, kuriuose ji vaidino prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jo metu, buvo reklamuojami kaip „Astos Nielsen filmai“.
Stulbinamas populiarumas
XX a. antrajame dešimtmetyje A. Nielsen buvo tiesiog garbinama, ypač moterų. Jos populiarumas buvo toks didelis, kad net imti gaminti jos vardo kvepalai, o restoranas Kelne siūlė „Astos Nielsen sumuštinius“. Daugybė kino žiūrovų, daugiausia moterys, troško su ja pabendrauti asmeniškai, nes iš jos filmuose vaizduojamų personažų dažnai matė savo pačių likimus. Žiūrovės pajuto, kad jų „nereikšminga“ moteriška kasdienybė yra ne tik pastebima, bet ir viešai pripažįstama didžiajame ekrane. Ypatingas A. Nielsen talentas buvo jos gebėjimas net ir be žodžių perteikti vidinę žmogaus, ypač moters, patirtį ir parodyti žmogaus gyvenimo lemtingumą įvairiausiomis jo atmainomis. Ji nepaliko nuošalyje mažiau žavingų, kasdieniškų ir net bjaurių gyvenimo aspektų, o tai dar labiau prisidėjo prie jos vaidybos autentiškumo.
Moters gyvenimo paletė
A. Nielsen antrojo dešimtmečio filmuose tarsi atsiskleidžia visa moters gyvenimo paletė – nuo atstumtos meilužės iki sufražistės, nuo naivios paauglės ar paaugle apsimetinėjančios suaugusios moters iki vargšės tarnaitės ir neištekėjusios motinos, nuo laisvos klajoklės iki turtingos verslininkės. Ji netgi žaidžia su lyčių stereotipais, įtraukdama persirenginėjimą priešingos lyties drabužiais.
Antroje juostoje, kurią pamatys ankstyvojo kino festvialio „Pirmoji banga“ žiūrovai –„Biržos karalienė“ („Die Börsenkönigin“, 1918) – ji įkūnija verslininkę, besiblaškančią tarp verslo ir meilės. Ryšys su moterų kasdienybe, kurį žiūrovės galėjo atrasti A. Nielsen filmuose, kiną padarė patrauklų moterims, gyvenusioms daugiau nei prieš šimtą metų. Kino teatruose jos pirmą kartą galėjo pamatyti save ir savo gyvenimus.
Europos šalių kino forumo „Scanorama“ satelitinis renginys – ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ vyks rugsėjo 7–10 dienomis „Skalvijos“ kino centre. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras ir Vilniaus miesto savivaldybė.
„Pirmoji banga“ pristato ikonišką „bob“ kirpimą išpopuliarinusią Louise Brooks
