Maratonas dažnai laikomas aukščiausiu ištvermės sporto pasiekimu, tačiau naujausi tyrimai atskleidžia netikėtą informaciją apie tai, kaip ilgos distancijos bėgimas veikia mūsų smegenis. Nors visada žinojome, kad maratonai gali sukelti įvairių fizinių pasekmių – nuo inkstų pažeidimų iki širdies problemų – neseniai atliktas tyrimas rodo, kad ekstremalios bėgimo sąlygos gali priversti smegenis „valgyti pačias save“, siekiant kompensuoti energijos trūkumą.
Smegenų energijos krizė
Smegenys yra nepaprastai energiją ryjantis organas, sunaudojantis apie 20 % viso kūno energijos išteklių. Įprastomis sąlygomis jos naudoja gliukozę kaip pagrindinį energijos šaltinį. Tačiau ekstremaliomis metabolinėmis sąlygomis, tokiomis kaip maratonas, kai kūnas išnaudoja visus įprastus energijos šaltinius, smegenys gali pradėti ieškoti alternatyvių sprendimų.
Tyrėjai nustatė, kad po maratono bėgikų smegenyse sumažėja mielino – riebalinio audinio, izoliuojančio nervines jungtis – kiekis. Tai leidžia daryti prielaidą, kad smegenys gali naudoti mieliną kaip atsarginį energijos šaltinį, kai kūnas išsekęs.
Tyrimo metodika ir rezultatai
Mokslininkai atliko tyrimus su dešimčia bėgikų, skenuodami jų smegenis 48 valandas prieš maratoną ir po jo – praėjus dviem dienoms, dviem savaitėms ir dviem mėnesiams. Buvo naudojama magnetinio rezonanso tomografija (MRT), kuri gali atskleisti vandens molekulių, esančių tarp mielino sluoksnių, buvimą.
Smegenų tyrimai parodė, kad praėjus dviem dienoms po bėgimo, MRT signalai dvylikoje smegenų sričių buvo silpnesni nei prieš varžybas – kai kuriais atvejais net iki 28 %. Įdomu tai, kad reikšmingiausi pokyčiai buvo pastebėti srityse, susijusiose su motoriniais ratais ir emocinės kontrolės centru, kas atspindi fizines ir psichines pastangas, reikalingas maratonui įveikti.
Laikinieji efektai ir atsigavimas
Gera žinia ilgų distancijų bėgikams: po dviejų mėnesių visų bėgikų mielino rodikliai grįžo į pradinį lygį. Tai rodo, kad smegenų pokyčiai, kylantys dėl maratono bėgimo, yra laikini ir grįžtamieji.
Mokslininkų teigimu, mielinas yra nuolat atsinaujinanti struktūra. Jis nuolat kuriamas ir skaidomas, todėl laikinas jo sumažėjimas po didelio fizinio krūvio yra natūralus procesas, kuris vėliau subalansuojamas.
Galimos pasekmės ir rizikos grupės
Nors tyrimas neduoda pagrindo maratonų mėgėjams atsisakyti savo aistros, reikia pažymėti, kad tam tikroms atletų grupėms šis efektas gali kelti didesnę riziką. Pavyzdžiui, asmenims su tam tikromis neurologinėmis ligomis, kuriems jau trūksta mielino metabolitų, pernelyg intensyvios fizinės treniruotės gali potencialiai pabloginti būklę.
Ateities tyrimų perspektyvos
Tyrėjai pabrėžia, kad dėl nedidelio tiriamųjų skaičiaus reikalingi tolesni tyrimai, norint padaryti konkrečias išvadas apie maratono poveikį smegenims. Ribotas poveikis bendram mielino kiekiui taip pat rodo, kad reikia papildomų tyrimų.
Ši studija atveria naujas duris supratimui, kaip mūsų smegenys reaguoja į ekstremalius fizinius krūvius ir kaip jos sugeba adaptuotis sudėtingomis energijos trūkumo sąlygomis.
Taigi, nors maratonas išlieka vienu iš įspūdingiausių žmogaus ištvermės įrodymų, tačiau svarbu suprasti visapusišką jo poveikį organizmui. Naujausi tyrimai leidžia geriau suprasti, kaip smegenys prisitaiko prie ekstremalių sąlygų, pasitelkdamos alternatyvius energijos šaltinius.
Nors smegenų „savęs valgymas“ skamba nerimą keliančiai, šis procesas iš tiesų demonstruoja nuostabų mūsų organizmo gebėjimą prisitaikyti ir išgyventi net pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis. O tai, kad maratono bėgikų smegenys visiškai atsigauna per du mėnesius, patvirtina mūsų kūno regeneracinių procesų efektyvumą.
Tolimesni tyrimai padės geriau suprasti šių procesų niuansus ir galbūt leis sportininkams dar efektyviau treniruotis, atsižvelgiant į smegenų energijos poreikius ir atsigavimo procesus.
„Smegenų puvimas“: kaip mus veikia nuolatinis informacijos perteklius?
