Gyvūnai ilgą laiką buvo laikomi tiesiog instinktų valdomomis būtybėmis, kurių emocinis gyvenimas yra paprastas ir primityvus. Tačiau šiuolaikinė gyvūnų elgsenos ir neurologijos mokslų pažanga keičia šį požiūrį. Ar tai reiškia, kad gyvūnų psichinė sveikata taip pat gali sutrikti? Ir jei taip, kaip mes galime tai atpažinti ir ką galime dėl to padaryti?
Gyvūnų psichinė sveikata: vis rimčiau vertinamos gyvūnų emocijos
Laikui bėgant, požiūris į gyvūnų sveikatos sutrikimus, keitėsi. Jei anksčiau šunys ir katės dažniausiai buvo laikomi darbiniais gyvūnais, šiandien jie vis dažniau vertinami, kaip šeimos nariai. Šis artimesnis ryšys reiškia, kad žmonės atidžiau stebi gyvūnų emocinius pokyčius ir atitinkamai į juos reaguoja.
Veterinarai ir gyvūnų elgsenos tyrinėtojai sutinka, kad gyvūnų psichinė sveikata taipgi kartais sutrinka. Jie pripažįsta, kad psichikos sveikata gyvūnams yra tokia pat svarbi, kaip ir fizinė. Pavyzdžiui, šuo, kuris staiga tampa apatiškas, gali būti ne „tiesiog pavargęs“, o išgyventi depresiją. Gyvūnų neurologiniai tyrimai rodo, kad jų emocijas reguliuoja tos pačios smegenų sritys kaip ir žmonėms – ypač migdoliniai kūnai (amygdala), atsakingi už baimę ir stresą.
Kokios gyvūnų grupės dažniausiai kenčia dėl psichikos sutrikimų?
Naminiai gyvūnai – tai bene dažniausiai dėl psichikos sveikatos problemų kenčianti gyvūnų grupė. Šunys ir katės itin jautriai reaguoja į pokyčius aplinkoje: naujus žmones, persikraustymą, šeimininko išvykimą ar net emocinę įtampą namuose. Šunys gali išgyventi atsiskyrimo nerimą, demonstruoti destruktyvų elgesį ar net liūdėti, kai šeimininkas palieka namus. Katės, taip pat patiria stresą, ypač, kai praranda kontrolės jausmą ar keičiasi jų kasdienybė. Net ir papūgos gali sirgti depresija, jei joms trūksta bedravimo.
Ne išimtis ir zoologijos soduose ar cirkuose gyvenantys gyvūnai, kurių gyvenimas nelaisvėje riboja natūralų gyvūnų elgesį. Plėšrūnai, pavyzdžiui, tigrai ar lokiai, kurie gamtoje turėtų nuolat judėti, medžioti ir tyrinėti teritoriją, nelaisvėje dažnai demonstruoja vadinamąjį stereotipinį elgesį: vaikščiojimą pirmyn atgal, galvos lingavimą, nepaaiškinamą agresiją. Tokie elgesio modeliai yra ženklas, kad gyvūnas patiria emocinį diskomfortą ar net ilgalaikį stresą.
Stresą patiria ir ūkiniai gyvūnai: karvės, vištos, kiaulės ir kt., kurie gyvena pramoninio tipo fermose, kur judėjimas, socialiniai kontaktai ir natūrali elgsena yra stipriai apriboti. Ne ką mažiau pažeidžiami yra ir gyvūnai, esantys prieglaudose. Gyvūnai, atsidūrę prieglaudose, dažnai jau būna išgyvenę traumas: netektį, smurtą, apleidimą. Tokie išgyvenimai gali sukelti potrauminio streso sindromą (PTSS), nerimą ar elgesio problemas.
Kokie yra dažniausi gyvūnų psichikos sutrikimai?
Kai kurie gyvūnų patiriami psichikos sveikatos sutrikimai yra stebėtinai panašūs į žmonėms būdingus sutrikimus. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių psichikos sveikatos problemų, su kuriomis susiduria gyvūnai:
- Veterinarai dažnai diagnozuoja depresiją augintiniams, ypač tiems, kurie kenčia nuo lėtinio skausmo ar progresuojančių ligų. Gyvūnų depresija gali pasireikšti apatija, mažesniu susidomėjimu veikla, miego sutrikimais, sumažėjusiu apetitu.
- Atsiskyrimo nerimas. Ši būklė pasireiškia, kai šuo ar katė tampa neramūs kiekvieną kartą, kai lieka vieni. Toks vienatvės vengimas dažniausiai kyla dėl nepakankamos socializacijos, nors tam tikrais atvejais gali turėti ir genetinį pagrindą. Atsiskyrimo nerimas dažnai pasireiškia elgesio problemomis, tokiomis kaip nuolatinis lojimas, daiktų gadinimas, bandymai pabėgti ar stipri baimė.
- Triukšmo sukeliamas nerimas. Esant šiam sutrikimui, augintiniai patiria stresą dėl tam tikrų garsų. Kai kurie gyvūnai reaguoja tik į fejerverkus ar šūvius, kitiems nerimą gali sukelti bet koks stipresnis garsas aplinkoje. Dažniausi triukšmo nerimo sukėlėjai: perkūnija, sirenos, vakarėliai, garsiai grojanti muzika, fejerverkai, muzikiniai instrumentai ir kt.
- Obsesinis-kompulsinis sutrikimas (OKS). Nelaisvėje laikomi gyvūnai šį sutrikimą dažnai išreiškia stereotipiniu elgesiu, pavyzdžiui, vaikščiojimu pirmyn ir atgal, savęs žalojimu ar nuolatiniu laižymusi. Naminiai gyvūnai taip pat gali rodyti panašų elgesį: tampa pernelyg susikoncentravę į tam tikrą objektą. Jie gali kartoti veiksmus, pavyzdžiui, nuolat suktis ratu, kasti ar kramtyti daiktus.
- Jei jūsų augintinis jau sulaukęs vyresnio amžiaus, galite pastebėti jo pažinimo funkcijų pokyčius. Vyresniems gyvūnams padidėja rizika išsivystyti simptomams, panašiems į Alzheimerio ligą žmonėms. Tai gali būti dezorientacija, atminties praradimas, sunkumai patiriami judant po namus.
- Kiti psichikos sveikatos sutrikimai tarp augintinių – tai generalizuotas nerimas, socialinis vengimas bei įvairios fobijos.
Gyvūnų psichinė sveikata: kaip atpažinti sutrikimus ir ką daryti?
Psichikos sveikatos sutrikimai gyvūnams pasireiškia per elgesio pokyčius. Dažniausi požymiai: apatija, slėpimasis, apetito ir miego sutrikimai, agresija, per didelis lojimas ar kniaukimas, stereotipinis elgesys (pvz., vaikščiojimas ratu, uodegos vaikymasis), padidėjęs baimės atsakas į triukšmą. To priežastys gali varijuoti nuo patiriamo streso, aplinkos pokyčių ir socialinės izoliacijos iki fizinių negalavimų ar net trauminių patirčių.
Norėdami padėti savo gyvūnams, užtikrinkite jiems fizinį ir protinį aktyvumą, aplinkos praturtinimą, pastovią rutiną ir reguliarų bendravimą. Visgi, esant rimtiems simptomams, vertėtų kreiptis į veterinarą ar elgsenos specialistą.
Šaltiniai:
https://theconversation.com/can-animals-have-mental-disabilities-247082
https://www.abc.net.au/news/2023-09-22/drug-treatment-for-animal-mental-health/102873542https://www.ovrs.com/blog/mental-illness-in-pets/
Autorius Germantė Gedvilė
