Veikiausiai daugelis keliavusių iš Vilniaus į Kernavę, lankė pakeliui išsidėsčiusius pažintinius takus, gerėjosi nuo piliakalnių atsiveriančiomis panoramomis, svajingais Neries vingiais, rėvomis. Bet ar žinote, kad vos per 9 kilometrus nuo Kernavės, Vilniaus rajone, Dūkštų seniūnijoje, greta Geisiškių kaimo, stūkso žavingi stačiatikių maldos namai? Išsidėstę atokiau nuo judrių gatvių ir šurmulio, gamtos glėbyje, apsupti aukšta tvora, tarsi pasislėpę nuo pašalinių akių, tačiau svetingi užsukantiems. Nuotraukose matomą nedidukę, Šv. Kankinio Jurgio Nugalėtojo cerkvę rūpestingai prižiūri šventikas, kuris maloniai pasitinka atvykstančius ir mielai aprodydamas valdas, papasakoja vietos istoriją.
O istoriją išties sunku įvertinti vienareikšmiškai. Kadais, Abiejų Tautų Respublikos laikais, Geisiškių dvaras, iš kurio dabar nelikę nei ženklo ir aplinkinės žemės priklausė didikams Bialozarams. Na, o vėliau atiteko iškiliai Giedraičių giminei. Šios giminės atstovui, kunigaikščiui Cezariui Giedraičiui, iššvaisčius turtus, Geisiškių dvaras ir aplinkinės žemės atiteko rusui Michailui Iskrickiui. Tačiau būtent Cezaris Giedraitis yra laikomas Geisiškių cerkvės fundatoriumi. Jis paskyrė sklypą ir dovanojo keletą tūkstančių plytų skirtų statyboms. Cerkvė iškilo 1865 metais. Pasakojama, kad statybos buvo itin greitos ir trūko vos penkis mėnesius.
Galbūt dabar svarstote, kodėl reikėjo stačiatikių maldos namų atokiame kaimelyje, netoli Kernavės? Po 1863 metų sukilimo, kurio metu Lietuva ir Lenkija siekė išsivaduoti iš Rusijos imperijos gniaužtų, nuslopinimo, caro valdžia pradėjo Lietuvos rusinimo politiką. Dėl savo švietėjiškos veiklos, dalyvavimo sukilime, bažnyčios ir vienuolynai buvo laikomi vienais didžiausių rusų valdžios priešų. Todėl katalikų bažnyčią stengtasi silpninti. Bažnyčios buvo ne tik uždarynėjamos, bet ir pritaikomos stačiatikybei. Intensyvėjo naujų cerkvių statyta. Keliaudami po Lietuvos miestus, miestelius ir kaimelius, galite atkreipti dėmesį, kiek daug cerkvių yra iškilę būtent tuo laikotarpiu, po 1863 metų sukilimo.
Tačiau vien naujų stačiatikių maldos namų statymu, ar bažnyčių vertimu cerkvėmis neapsiribota. Caro valdžia,bijodama naujų sukilimų, siekė didinti savo įtaką Lietuvoje. Todėl buvo vykdoma planinga krašto kolonizacija. Kurios metu, po sukilimo, iš dvarų ar bažnyčių, konfiskuotose valdose atgabenti ir įkurdinti rusai ar kitos tautybės stačiatikiai. Pastariesiems carinė valdžia sukūrė palankias sąlygas: taikė lengvatas žemių įsigijimui, mokėjo pašalpas. Dėl naujųjų atvykėlių užvirė cerkvių ir rusiškų mokyklų statyba. Na, o Lietuvos bajorijai ir visiems katalikams, žemės įsigijimo galimybės buvo apribotos. Išimčių sulaukdavo tik tie, kurie sugebėdavo įrodyti savo ištikimybę Rusijos imperijos valdžiai.
Taigi nedidukas Geisiškių kaimelis ir jo apylinkės, dabartiniame Vilniaus rajone, taip pat buvo gausiai apgyvendintas stačiatikiais. Iš jau minėto Michailo Iskrickio įsigiję žemes, čia kėlėsi daugiausiai ukrainiečiai. Nuo 1903 metų iki pat pirmojo pasaulinio karo, į Geisiškių apylinkes atvyko daugiau nei 170 šeimų.
Tokius tad permainingus ir sudėtingus laikus mena ši, nedidukė, bet jauki, 159 metų senumo Geisiškių Šv. Kankinio Jurgio Nugalėtojo cerkvė.
Audronė Jurkevičiūtė
https://www.instagram.com/hikinggirl_lt/
