Minint Lietuvos žydų istorijos metus kviesime susipažinti su 8-uose Lietuvos žydiškų miestų (Radviliškio, Varėnos, Kėdainių, Eišiškių, Anykščių, Dusetų, Žiežmarių ir Molėtų) buvusių štetlų istorija, išlikusiais objektais, įdomiausiomis to krašto istorijomis, bei kultūros vertybėmis. Ne tik kviesime skaityti ir susipažinti, bet kiekvienas straipsnis taps maršrutu skaitytojo asmeninei kelionei. #Atraskpradžią
Žiežmariai dar visai neseniai buvo nemažas miestelis abipus Vilnius – Kaunas kelio. Pastačius greitkelį, palikusį Žiežmarius nuošaly, ir sunykus ten gyvavusiai pramonei, miestelio gyvybė prigeso. Tikiuosi, kad šis foto pasakojimas paskatins ir jus kokią dieną išsukti iš kelio ir bent valandą (o gal kelias) skirti pažinčiai su šiuo miesteliu. Juolab, Žiežmariai gali pelnytai girtis turtinga istorija, patraukliu kraštovaizdžiu, patogia geografine padėtimi, autentišku išplanavimu, išlikusiais pastatais. Viso pasaulio žydus Žiežmariai traukia dėl unikalios medinės sinagogos.
Žiežmariai susikūrė kaip dvarvietė, glaudusi įvairių tautų ir religijų gyventojus. Čia gyveno ir karaimai, ir musulmonai totoriai, ir rusų sentikiai. Žydai tiki, kad į Žiežmarius jų tikėjimo broliai Krymo karaimai (šios tiurkų genties atstovų tikėjimo pagrindas – judaizmas, todėl žydai dažnai juos vadina „karaimų žydai“ arba „žydų karaimai“) atsikraustė gana anksti, apie XVI a. Pasakojama, kad Žiežmarių dvaro savininkas žydams sumažino mokesčius ir suteikė papildomų privilegijų tam, kad kuo daugiau jų čia įsikeltų. Tai buvo auksinėmis raidėmis įrašyta oficialioje knygoje, kurią žydai kruopščiai saugojo ir perdavinėjo iš kartos į kartą. Kažkada XIX a. grafas Tiškevičius užsimanė vėl rinkti mokesčius iš žydų ir atėmė tą knygą. Taip Žiežmarių žydai liko be oficialaus įrodymo dėl atleidimo nuo mokesčių. Išskirtinę teisę jie išlaikė tik alkoholio gamybai ir prekybai juo.
Amatams ir komercijai Žiežmarių žydai išskirtinės teisės gal ir neturėjo, bet XIX a. dauguma parduotuvių ir dirbtuvėlių priklausė jiems. Pvz., 1897 metais iš 32 miestelio krautuvių net 30 buvo žydų (tuo metu jie sudarė apie 58 proc. visų gyventojų – 1628 iš 2795). Priklausomai nuo gaisrų, karų ir kitokių kataklizmų, gyventojų santykis Žiežmariuose kito, tačiau žydai čia visada nešė reikšmingą indėlį tiek prekyboje ir amatuose, tiek palaikant bendrą miestelio gerbūvį (pvz. savanorišką ugniagesių organizacija buvo įkurta išimtinai žydų), tiek socialiniuose reikaluose ir net kovojant dėl Nepriklausomybės ar Vilniaus Tarpukaryje.
Prieš pradedant pasivaikščiojimą po žydiškuosius Žiežmarius, siūlau užsukti į prie Strėvos istoriniame ligoninės pastate įsikūrusį kultūros centrą (Vytauto g. 13, Žiežmariai). Gali pasisekti ten sutikti kultūros centro darbuotoją Aivarą Jonyką, kuris gali papasakoti apie Žiežmarių žydus. Jis kartais veda ekskursijas po miestelį – dėl šių paslaugų reikėtų susitarti iš anksto. Šiame centre esu įsigijusi Olijardo Lukoševičiaus knygą „Kaip žiežmariečiai savivaldos norėjo ir kiti istoriški nutikimai“. Istorinius skaitinius mėgstantiems žmonėms linksmai parašyta knyga užgriebia miestiečių istorijas nuo seniausių laikų. Yra čia ir vienas kitas pasakojimas apie Žiežmarių žydus.
Pastarąjį kartą Žiežmarių kultūros centre visai netikėtai aptikau dailės parodą žydų tematika. Pasirodo, tai – projektas, skirtas žydų kultūros metams paminėti, Jį šią vasarą organizavo Ukmergės rajono Vlado Šlaito viešoji biblioteka, o jo metu vykusiame plenere menininkai pavaizdavo „Savaitę Ukmergės štetle“. Dabar ši paroda keliauja po Lietuvą, jei nesutrukdys karantinas – planuojama, jog apsilankys ir Kėdainiuose.
Nuo kultūros centro pasivaikščiosime Vytauto, Kauno, Narimanto, Gėlių gatvėmis, kuriose kadaise gyveno Žiežmarių žydai. Jose vis dar nemaža autentiškų pastatų, priklausiusių miestelio prekybininkams, amatininkams ir gal vienam kitam smulkiam ūkininkui.
Narimanto ir aplinkinėse gatvelėse dar išlikę apleistų, bet akį traukiančių autentiškų pastatų. Jei įėjimas – prie gatvės, neatskirtas gėlių darželiu ar tvorele, gali būti beveik tikri, kad čia gyveno žydai. Lietuviai savo namus statydavo giliau sodyboje, o jei sklypelis būdavo nedidelis – įėjimus įrengdavo iš vidinio kiemelio ar bent jau gėlėmis apsodindavo „gonkeles“.
Iš Gėlių gatvės išnyrame į buvusią turgaus aikštę: dabar šiek tiek išplėstą, bet labai charakteringą nedidelio miestelio architektūrai: keturkampė, į kurią susibėga svarbiausi miestelį kertantys keliai. Taip ir nebaigta statyti Žiežmarių Šv. Jokūbo bažnyčia – svarbiausias šios aikštės akcentas, bet mums, žydiškojo paveldo tyrinėtojams akį traukia mediniai ir mūriniai prekybininkų ir amatininkų namai aplink aikštę.
Šiose ir kitose Žiežmarių gatvėse veikė trys žydams priklausę fotografijos salonai, limonado fabrikėlis, vilnos vėlyklos, odos ir balnų dirbtuvės, 6 restoranai ir smuklės, 5 visokių prekių parduotuvės, 5 įrankių parduotuvės. 1937 metais čia dirbo net 50 amatininkų žydų: 6 siuvėjai, 6 kepėjai, 6 kalviai, 5 batsiuviai, 5 mėsininkai, 4 dailidės, vienas dažytojas, 5 kepurininkai, vienas puodžius ir kiti. Taip pat Žiežmariuose veikė Žydų liaudies bankas ir kredito įstaiga, teikusi pagalbą žydų žemdirbiams.
Miesto aikštėje, kurią supa šie namai, kaip jau žinome, vykdavo turgus.
Kadangi XIX a. Žiežmariai buvo nemažas miestas, tai ir turgus jame vykdavo du kartus per savaitę: ketvirtadieniais ir sekmadieniais. Vėliau, Tarpukariu, liko ketvirtadieniais, nors vis dar buvo didžiausias apskrities turgus. Tądien centrinė miestelio aikštė virsdavo arklių, vežimų ir žmonių knibždėlyną, o kadangi visi netilpdavo, turgus išsiplėtė ir už aikštės ribų ir atsidalino pagal prekes. Žiežmariai garsėjo savo įvairių veislių arklių turgumi, kur atvykdavo ir kariuomenės atstovai, ir vietiniai „arklių žinovai“ sukdavosi ir imdavo mokestį ir iš pirkėjų, ir iš pardavėjų. Pasakojama, jog labiausiai paliegusius kuinus supirkdavo žydai ir pasibaigus turgui surištus ir liūdnus gyvulius išsivesdavo iš miestelio.
Galvijus irgi supirkinėjo žydai, nes lietuviams, kad įsigytų karvę, nereikėdavo važiuot į turgų: galėdavo tą padaryt tiesiai iš ūkininko.
Pagrindinis turgus vykdavo centrinėje aikštėje, kuri buvo įsikūrusi tiesiog ant kelio Vilnius – Kaunas: tądien tuo keliu praktiškai nebūdavo įmanoma pravažiuoti. Daugiausia vietos, be abejo, užimdavo vežimai, o tokių susirinkdavo apie 2000. Arklius valstiečiai apgręždavo į vežimą, o ienas iškeldavo kaip vėliavas: turgus atrodydavo kaip stulpų miškas. Prekystalių nebuvo, prekeiviai susiveždavo stalelius, virš kurių išsitempdavo palapines, o prekes iškabindavo ant virvelių. Populiariausia turgaus prekė – saldumynai, vaikams turgaus diena būdavo tikra šventė.
Į turgų valstiečiai atveždavo savo ūkių derlių, medaus, sviesto, gyvulių, žvejybos laimikių ar namų dirbinių: drobių, medinių padargų, labai populiari Žiežmarių prekė buvo statinės. Šalia Žiežmarių esantys Bačkonys, sako, pavadinimą gavo nuo ten gyvenusių statinių meistrų.
Žydai turguje supirkinėdavo grūdus ir perparduodavo juos Kaune, vietiniai kepėjai iš valstiečių pirko miltus. Uždirbę pinigų valstiečiai čia pat esančiose žydų parduotuvėse ar amatininkų dirbtuvėse užsipirkdavo miesto prekių: drabužių, avalynės, susitvarkydavo „reikalus“ pas kalvius, kirpėjus ir siuvėjus. Kas likdavo, tinkamai nuguldavo čia pat laukiančiose karčiamose ir austerijose.
Dabar – įdomiausia dalis. Aikštės rodyklės nukreipia į žydų kapines (jos vėliau) ir į Žiežmarių sinagogą.
Medinė Žiežmarių sinagoga statyta XIX a., po 1918 metų gaisro – atstatyta. Pasakojama, jog tuo metu miestelyje buvo net treji maldos namai.
Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo virtusi getu, o po karo – grūdų sandėliu. Ilgai nenaudotas pastatas sulaukė dėmesio ir lėšų remontui tik 2016 metais. Buvusi apleista, užkaltais langais ir durimis, bet sugebėjusi išsaugoti autentišką tūrį, langų ertmes, net dvi kolonas, tarp kurių stovėjo bima (sakykla), netrukus ji bus viena gražiausių medinių sinagogų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Sinagogos eksterjero darbai jau baigti, pagrindinė – buvusi vyrų maldos salė – irgi beveik sutvarkyta, tačiau prieškambariai ir antras aukštas (moterų maldos patalpa) vis dar remontuojami. Sinagogoje ir dabar jau vyksta koncertai, repeticijos, parodos ir kitokie renginiai, taigi, pataikius tinkamu metu, gali pavykti užsukti ir vidun. Labai rekomenduoju!
Į pagrindinę – vyrų maldos salę su arkiniais langais galima patekti per pagrindinį ir per šoninį įėjimus. Laiptai, vedusius į moterų salę antrame aukšte, įrengti greta pagrindinio įėjimo. Keista detalė – užkalta lango formos ertmė – antrame aukšte galėjo būti naudojama daiktų įkėlimui.
Turbūt labai smalsu užsukti vidun? Pastaruoju metu Žiežmarių sinagogoje lankiausi du kartus: rugpjūtį ir visai neseniai, lapkritį. Pirmąkart dar plušo restauratoriai ir apdailininkai, o šiuo metu pasitiko vietinio menininko fotografijų paroda.
Nors daug apdailos detalių neišliko, restauratoriai rado autentiškų ornamentų, nustatė langų rėmų, atraminių kolonų spalvą. Virš buvusios bimos išliko medinė rozetė, o tarp langų esančią akliną sieną (čia stovėjo Toros spinta) puošia dvi palmetės – jos irgi atgaivintos restauratorių. Palmetėmis – egiptietiško ar graikiško stiliaus palmės lapelius primenančiomis dekoracijomis – gana dažnai puošdavo neoromantinio stiliaus judėjų pastatus, tačiau Lietuvoje tokie elementai sutinkami labai retai.
Pabaigus smalsauti sinagogos viduje įdomių detalių ir rakursų galima aptikti ir pasivaikščiojus aplink sinagogą.
Tarp visai prie sinagogos prigludusio žalio medinio namelio ir mūrinio balto pastato siauru takeliu išlįskime į Vilniaus gatvę.
Baltasis pastatas irgi turi įdomią istoriją. Tai – buvęs kino teatras.
Kino teatrą 1926 metais įkūrė žydas Hiršas Rubinavičius ir pavadino „Aušra“. Pats gyveno tame pačiame pastate kairėje, o kino salę įrengė dešinėje. Kino salėjo stovėjo suolai, kėdės ir ložė: kur sėsi priklausė nuo to, kiek už bilietą mokėjai. 20 centų kainavo suolas, 50 – vieta ložėje. Kad sutaupytų lėšų reklamai, savininkas pats išėję į gatvę kviesdavo žmones į kiną ir pardavinėdavo bilietus. Kinas buvo rodomas tik savaitgaliais, Rubinavičius pats rinko filmus ir vežė juos iš Kauno. Nepykdavo ant vaikų, kai šie bandydavo prasmukti suklijavę seną bilietą ar kitaip apgaudinėdavo: žinojo, kad užaugę bus geri pramogų lankytojai. Beje, kad nebūtų nuobodu, po filmo vykdavo ir šokiai. Valdžia griežtai reglamentavo, kokius filmus galima žiūrėti ir ko negalima rodyti vaikams. Savininkas taisyklių laikėsi ir bausti jo neteko.
Pratęskime pasivaikščiojimą Vilniaus gatve, kurioje irgi išlikę vienas kitas buvęs žydo namas.
Susižavėję sinagoga visai pamiršome Žalgirio gatvę, kuri seniau buvo vadinama… Žydų gatve
Kadangi ties austerija ji kertasi su Vilniaus gatve, šiek tiek grįžkime atgal pasidairykime ir po ją.
Norintys pratęsti kelionę pėsčiomis, gali keliauti šia gatve iki galo ir pro gimnazijos stadioną išeitį į Žiežmarių senąsias žydų kapines, o kitus kviečiu grįžti į automobilį ir likusius objektus: kapines ir masinių žudynių vietas aplankyti mašina.
Senosios Žiežmarių žydų kapinės įsikūrusios Šermukšnių gatvėje. Jas surasti nesudėtinga, geriausia pasiekti per Žaslių gatvę. Kapinės užima daugiau nei hektaro plotą, jose išlikę kelios dešimtys macevų.
Paskutinė stotelė – dvi masinių žudynių vietos, į kurias būtų patogiau važiuoti automobiliu. Mažiau patyrusiam tyrinėtojui rekomenduočiau antrąją vietą nukelti kitam kartui – ją surasti sudėtinga, o užsukti patogiau važiuojant automagistrale iš Vilniaus į Žiežmarius. Ketinantiems aplankyti ir antrąją vietą, labai rekomenduoju atidžiai paskaityti, kaip ten nuvykti.
Pirmąją Kaišiadorių apylinkių žydų žudynių vietą (koordinatės: 54.823900,24.460700) surasti nesudėtinga: kirtus magistralę ir pavažiavus apie 1.5 km Stasiūnų link bus rodyklė sukt dešinėn į miško keliuką. Paminklą pamatysite už kelių šimtų metrų.
1941 metų rugpjūčio 26 dieną čia buvo sušaudyta 1911 Kaišiadorių, Žaslių ir Žiežmarių žydų. Po kelių dienų, rugpjūčio 29 d., dar 784 žydų moterys, vaikai ir seneliai buvo sušaudyti netoliese esančioje vietoje prie automagistralės.
Tiems, kas pasiryžę aplankyti ir antrąją vietą (koordinatės: 54.812611, 24.474944), reikėtų pavažiuoti iki Bačkonių kaimo ir ten išvažiuoti į automagistralę Žiežmarių kryptimi. Likus maždaug kilometrui iki Žiežmarių ties rodykle į masinių žudynių vietą reikėtų pasukti į dešinę ir privažiavus vartus į privatų žvyro karjerą, palikti automobilį. Toliau teks keliauti pėsčiomis: pradžioje keliu, vėliau – miško takeliu. Jokių orientacijos ženklų nėra, išskyrus vieną juodą Dženerio stulpą, todėl verta naudotis navigacija. Aš pati lankiausi senokai ir surasti vietą pavyko tikrai ne iškart, bet jei vadovausitės instrukcijomis, jums pavyks.
Šaltiniai:
1. Lukoševičius, O. Kaip žiežmariečiai savivaldos norėjo ir kiti istoriški nutikimai. – V.: Sofoklis, 2019. – 383 p.
3. Apie Žiežmarių žydus anglų kalba
4. „Miestelis yra senas. Maro metu išmirę daug žydų. Yra pasakojama, kad jie darę burtus, kad tik mažiau mirtų. Būk nugirdę rusų kareivį Kuznecovą ir nuvedę ant kapų, liepę, kai ateis su mirusiu pasakyti „Žydui nė vietos tik katalikui“, bet jis pasakęs „yra vietos nors ir tūkstančiui“. Žydai supykę, norėję užmušti, bet jis pabėgęs. Lietuvių mirė nedaug. Visose gatvėse buvo pastatyti nuo maro kryžiai. Baudžiavą ėję gyventojai į Žiežmarių dvarą, kuris priklausė gr. Tiškevičiui. Miesteliui reikėjo duoti tik pastotis, dirbt nėjo. Karčiamų buvo 8, po dvi ant Žaslių, Vilniaus, Kauno ir Dvaro g-vi. Visos buvo netoli turgavietės“.
Autorė: Aušra Mikulskienė
Projektą iš dalies finansuoja: Kultūros paveldo departamentas
