Vykdant Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių būklės vertinimą 2023 m. Vištyčio regioniniame parke buvo rasta nauja saugoma rūšis – Melsvasis gencijonas (Gentiana cruciata L.). Pakalnių kaime buvo rasta 16 augalo kerų, o Čižiškių kaime – 34 kerai. Rūšis iki šiol Vilkaviškio rajone rasta nebuvo. Arčiausiai nuo Vištyčio regioninio parko žinomos radavietės yra Kalvarijos savivaldybėje, Liubavo ir Žagariškės kaimuose. Į Lietuvos saugomų augalų sąrašus rūšis įrašyta nuo 1962 m. Pasaulyje auga apie 400 gencijono rūšių. Gencijonų gentyje augalai būna vienamečiai, dvimečiai ir daugiamečiai. Lietuvoje žinomos dvi rūšys – be Vištyčio regioniniame parke rasto melsvojo gencijono, taip pat auga siauralapis gencijonas, kuris yra gerokai retesnis. Melsvieji gencijonai paplitę beveik visoje Europoje, išskyrus šiaurinę dalį. Dažniausiai auga pavieniui ir grupėmis, bet pasitaiko, kad augavietės užima nemažus plotus, kuriose gali būti ir keli šimtai augalo kerų. Populiacijai grėsmę kelia buveinių sąlygų kaita dėl nevykdomos ūkinės veiklos, kuomet pievos apauga medžiais ir krūmais arba aukštaūge žoline augmenija. Melsvasis gencijonas sunkiai konkuruoja su aukštesniais žoliniais augalais, kurie jį palaipsniui užstelbia, o plintant varpiniams ir ankštiniams augalams formuojasi velėna, kuri trukdo sėkmingam sėklų įsitvirtinimui.
Melsvasis gencijonas daugiametis, su storu šakniastiebiu, iki 50 cm aukščio augalas. Lapai šviesiai žali, mėsingi, tankūs. Žiedai melsvi, susitelkę į menturius stiebo viršūnėse ir viršutinių lapų pažastyse. Žydi liepą – rugpjūtį. Auga sausose augavietėse – pievose, šlaituose, miškų aikštelėse.
Tose pievose, kur auga melsvasis gencijonas, galima aptikti retą, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą drugį – gencijoninį melsvį (lot. Phengaris alcon). Gencijoninis melsvys išsiskiria savo unikaliu vystymosi ciklu. Iki 5 – 7 dienų gyvenančios gencijoninio melsvio patelės vasaros pradžioje ant vienintelio žinomo mitybinio augalo – melsvojo gencijono (Gentiana cruciata) viršūninių lapų ir žiedpumpurių padeda kiaušinėlius. Išsiritę vikšrai įsigraužia į augalo žiedpumpurius ir maitinasi jo dalimis. Vystydamiesi vikšrai net keturis kartus neriasi, kol galiausiai pačių nuaustu šilkiniu siūlu nusileidžia arba nukrenta ant žemės dangos. Tolimesnė vystymosi stadija tęsiama padedant Myrmica genties skruzdėms, kurios vikšrus nusineša į požeminius skruzdėlynus, ten juos maitina ir augina iki lėliukės stadijos. Po 10 – 11 mėnesių gencijoninio melsvio vikšrai virsta lėliukėmis ir baigę vystimosi ciklą tampa suaugėliais. Išsiritęs drugys turi kuo greičiau sprukti iš skruzdėlyno, tam kad nebūtų užpultas skruzdėlių, kurios taip kantriai maitino ir augino. Tik atsidūręs išorėje, drugys gali pilnai iškleisti sparnus. „Tikriausiai kyla klausimas, kodėl Myrmica genties skruzdės augina ir maitina gencijoninio melsvio vikšrus? Atsakymas – gencijoninio melsvio vikšrai išskiria chemines medžiagas alomonus, kurios yra artimos šių skruzdėlių lervų išskiriamoms medžiagoms. Taip šios skruzdės yra savotiškai apgaunamos, manydamos, jog tai jų lervos“ – pasakojo Vaidas Leonavičius Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos ekologas.
