Išgirdę Neries upės pavadinimą dažniausiai prisimename tai, ką geriausiai apie ją žinome – tai antra pagal ilgį Lietuvos upė, didžiausias Nemuno intakas, jungiantis du didžiuosius Lietuvos miestus. Gamtos ir kultūros vertybių bei istoriniu atžvilgiu upė ypatingą reikšmę įgyja ruože nuo Vilniaus iki Kernavės. Pačiame Vilniuje reguliuota Neries vaga, įsprausta tarp betono krantinių, vėlgi atlieką savitą miesto upės vaidmenį. Tuo tarpu upės atkarpą nuo valstybės sienos iki Vilniaus ar Nemenčinės pažįstame kur kas mažiau.
Neris savo 510 km ilgyje gamtiniu atžvilgiu ne kartą keičia savo išvaizdą – vagos ir slėnio plotį, gylį, krantų statumą, vandeningumą ir sraunumą. Ne veltui savo aukštupyje, pirmuosiuose 180 kilometrų Baltarusijos teritorijoje, Neris, tekanti per pelkėtas užliejamas pievas, buvo vadinta „pelkėtąja“. Tuo tarpu vidurupyje, prasidėjus statiems krantams ir akmenų rėvoms, Neris pereina į „akmenuotąją“ – nuo čia per visą Neries ilgį yra skaičiuojama 12 didžiųjų ir daugybė mažesnių rėvų, kadaise keliautojams upe reiškusių būsimų sunkumų kelionėje pradžią [1, 2].
Lietuvos teritoriją Neris pasiekia savo vidurupyje, ties 275 kelionės kilometru, o upės pradžia Lietuvoje – tai 6,5 km ilgio ruožu upe einanti Lietuvos Respublikos siena su Baltarusija [3], nuo Baluošos upelio žiočių iki Šalnaitės upelio žiočių. Neretai manoma, kad būtent šioje vietoje upė Vilija pakeičia vardą ir tampa Nerimi. Paprastai upės vardo pasikeitimas gali būti susijęs su atskiromis jos dalimis (aukštupiu, vidurupiu ir žemupiu), santaka su kita upe, tam tikromis administracinėmis ribomis ar kitomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, 1857 m. upe ekspediciją vykdęs grafas K. Tiškevičius savo užrašuose paminėjo, kad pirmą kartą upę vadinant Nerimi iš pakrančių gyventojų jis išgirdo tik Grabijoluose, t. y. nuo dabartinės Lietuvos sienos nuplaukęs dar apie 85 kilometrus! Tačiau V. Vaitkevičiaus [1] nuomone, Neries vardu upė buvo vadinta nuo jos (Vilijos) santakos su Naročia (t. y. nuo 144 kilometro), o Vilijos vardo skverbimasis į upės vidurupį turėtų būti siejamas su rytų slavų ekspansija į vakarus bei literatūroje ir šnekamojoje kalboje šiame regione paplitusią lenkų kalbą, kuri Neriai pavadinti dar iki šiol dalyje Lietuvos teritorijos vartoja tik Vilijos vardą.
Pirmuosiuose savo kilometruose Lietuvoje, ties Buivydžiais, Neris formuoja išraiškingiausias kilpas visame lietuviškajame ruože iki Vilniaus, vietomis atverdama aukštus skardžius (pvz., Punžionių), vietomis suklodama seklumas ir salas. Čia susiformavusi ir ketvirta (iš dvylikos) didžioji Neries rėva – Šalnaitė, bei keletas mažesnių. Vidinę šios kilpos dalį apima unikalus Buivydžių hidrografinis draustinis, iš rytų, pietų ir vakarų pusių supamas Neries upės. Gali pasirodyti paradoksalu, tačiau šio draustinio pagrindinis steigimo tikslas yra ne pačios Neries kilpos, o joje esančių ežerėlių komplekso, kaip unikalaus hidrografinio tinklo elementų, išsaugojimas. Tuo pačiu svarbu pabrėžti, kad gamtinių buveinių apsaugos atžvilgiu Europos mastu Neries upė yra saugoma per visą savo ilgį Lietuvos teritorijoje.
Savo kelionės per Lietuvą pradžioje Neris yra dar palyginti siaura – vagos plotis tik 60-110 m [3]. Atkarpoje nuo Lietuvos sienos iki Vilniaus, siauresnėse Neries vietose, buvo net du kabantys pėsčiųjų tiltai. Prieš keletą metų demontuotas Liucionių kabantis tiltas ilgą laiką buvo vienintelė galimybė Liucionių kaimo gyventojams pėsčiomis pasiekti Skersabalių geležinkelio stotelę. Tuo tarpu Buivydžių „beždžionių tiltas“, nors ir ne itin saugus, dar iki šiol tarnauja ne tik vietos gyventojams ir žvejams, bet ir traukia smalsius lankytojus. Juk tokio tipo tiltas per Nerį – dabar jau vienintelis Lietuvoje! Neries žemupyje, kur upės vagos plotis siekia 140 m (o ties Kaunu išplatėja net iki 180–290 m) [3] tokius tiltus jau būtų sunku įsivaizduoti.
Ypatingas yra ir Santakos geležinkelio tiltas, kertantis Nerį ties santaka su Žeimena, ir garsinantis Santakos gyvenvietę. Galima sakyti, šioje vietoje yra net trijų tiltų kompleksas. Vienas šalia kito yra įrengti du geležinkelio tiltai per Nerį – senasis, pastatytas dar devynioliktajame amžiuje, jau trečią dešimtmetį naudojamas tik pėsčiųjų, ir šalia naujasis, šiuo metu užtikrinantis kasdienį traukinių judėjimą tarp Vilniaus ir Turmanto. Tuo tarpu visai greta, per Žeimeną veda kabantis pėsčiųjų tiltas, gyventojams ir vasarotojams padedantis pasiekti geležinkelio stotelę.
Įtekėjus antrajam pagal ilgį Neries intakui – Žeimenai, upė išplatėja, jos vandeningumas padidėja 1,4 karto, nors vagoje ir krantuose gausu akmenų [3]. Šiame ruože, kiek žemiau Santakos, ties iškalbingo pavadinimo Rėvos kaimu, Neris garma per penktąją iš eilės didžiąją savo rėvą, vadinamą Avino vardu, ir dėl savo keliamų pavojų nuo seno žinoma tiek upeiviams, tiek vietos gyventojams [2]. Prie pat yra ir Skališkių (Liucionių) uola, dar vadinta Šventąja uola, kuri dėl savo geologinės vertės įtraukta į gamtos paveldo objektų sąrašą, o dėl mitologinės ir sakralinės reikšmės – į nekilnojamojo kultūros paveldo registrą. Šios konglomerato uolos išskirtinumas – iš jos besisunkiantis vanduo, išplovęs gruntą ir metams bėgant suformavęs po ja ertmę (nors dėl to didėja konglomerato nestabilumo ir uolos griūties grėsmė). Dėl nuolat lašančio vandens uola dar vadinta „verkiančia“, o vandeniui teikta ypatinga gydomoji reikšmė.
Upių rėvos ir jų apylinkės dažnai liudija ryšį ne tik su senąja religija ir mitologija, bet ir susijusios su kultūrinio kraštovaizdžio ir gyvenviečių tinklo raida. Akmenuotus ir pavojingiausius ruožus sielininkams ar upeiviams reikėjo ne tik užkalbėti ar numaldyti aukomis, bet šiuose ruožuose keliaujančiųjų upe kontrolė prarastai būdavo gana paprasta ir efektyvi, o aukščiau arba žemiau rėvų dažnai upę būdavo galima kirsti pėsčiomis arba vežimu [2]. Dėl šių priežasčių prie rėvų neretai kūrėsi gyvenvietės, piliakalniai, čia vesdavo keliai.
Įdomu tai, kad 20-ojo amžiaus pirmoje pusėje akmenuotosios Neries akmenys buvo ir Vilniaus apylinkių gyventojų papildomo uždarbio šaltinis. Gatvių grindiniams, pamatams ir kitiems projektams reikėjo akmenų, kurių miestui parūpindavo Turniškių, Ožkinių ir kitų panerio kaimų gyventojai, mažesnius akmenis iš Neries dugno rinkdami rankomis ar graibštais, didesnius – skaldydami ir gabendami valtimis [2]. Visgi „akmenuotoji“ Neris išliko akmenuota ir šiame ruože – viena iš nedidelių rėvų (Šiaučių) atsiveria nuo vaizdingo Sakiškių skardžio.
Šioje vietoje, jau visai netoli Vilniaus, vis ryškiau matyti, kaip keičiasi ne tik pati Neris – tampa vandeningesnė ir sraunesnė, bet ir jos pakrančių aplinka. Jeigu visų akmenų žmogus ir nepajėgė iš Neries dugno išrinkti, tai keisti upės krantus geba labai sėkmingai. Naujakurių ir vasarotojų, naujų statybų ir Neries pakrančių „sutvarkymo“ ir aptvėrimo atvejų gausėjimas liudija apie artėjantį Vilnių ir labai skiriasi nuo geografinėje ir sociokultūrinėje periferijoje likusio Neries ruožo ties Buivydžiais ar Punžionimis (Balingradu), kur laikas tarsi sustoja, o pati upė vis dar vadinama Vilijos vardu.
Straipsnį parengė Dzūkijos-Suvalkijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyr. specialistė Simona Balčaitė
Šaltiniai:
[1] Vykintas Vaitkevičius. „Vilija-Neris: vardo istorijos vingiai“, Liaudies kultūra, 2005/6 (105)
[2] Vykintas Vaitkevičius. „Neris. 2007 metų ekspedicija (II knyga)“, 2012.
[3] Algirdas Rainys. „Neris“, Visuotinė lietuvių enciklopedija: https://www.vle.lt/straipsnis/neris/
