Ar žinote, kas yra rėva? Jei ne, tai nestebina – gyvename lygumų šalyje, kur upės ramios, o artimiausio didesnio krioklio reikia ieškoti nebent Latvijoje. Visgi rėvų Lietuvoje, kurios taip pagyvina kelias mūsų neskubančias tekėti upes, yra visai nedaug. Todėl skaitytojui verta pristatyti, kad kalbėdami apie rėvą turime omenyje akmenų, gargždo seklumą ar nedidelius natūraliai suneštus akmenų slenksčius upės vagoje. Rėvos susidaro ten, kur upė graužiasi pro morenines aukštumas, formuodama riedulius, kurie spartina tėkmę.
Lietuvoje vienos didžiausių rėvų randamos Neryje – vidurupio ruože, garsėjančiame akmenuotomis vagomis ir srauniomis tėkmėmis. Pasak enciklopedinių šaltinių, Neries upės vaga nuo Žodiškių (Baltarusijoje) iki Kauno yra itin akmenuota, joje susiformavusios žymios rėvos, tokios kaip Karveliškių–Verkių, Vokės–Dūkštos (Vilniaus raj.), Kaspariškių–Padaigų (Kaišiadorių, Jonavos raj.) ir Turžėnų–Karmėlavos (Jonavos, Kauno raj.).
Didesnės rėvos turi savitus vardus – Avino (210 km nuo žiočių), Saidės (136 km) ir Salinės (Druskinės) (98 km). Šios rėvos siekia 350–800 metrų ilgio, o jų gylis svyruoja tarp 0,8 ir 1,3 metro. Jose vandens srovė gali pasiekti 1,9 m/s greitį. Neries akmenų įvairovė taip pat įspūdinga – čia randame didžiausius šalies upių riedulius, kurie yra saugomi valstybės kaip gamtos paveldo objektai – Gaidelis (didžiausias upių akmuo šalyje), Mykoliškių akmuo, Valiūnas ir kt.
Salinės rėva – istorijos ir kultūros kryžkelė
Vieną garsiausių Neries rėvų – Salinės rėvą – knygoje „Nerimi“ skyriuje „Senosios sostinės link“ aprašo geografas profesorius Česlovas Kudaba. Ši rėva įsikūrusi ties Grabijolų kaimu, kur Neris srauniai teka per kalvagūbrį. Šioje patogioje vietoje nuo seno buvo siūlyta upę tvenkti, statyti hidroelektrinę. „Rėvos pavadinimas siejamas su viduryje upės esančia sala, nors lenkų autoriai teigia, kad jis kilo nuo druskos („sol“), nes, sudūžtant kažkada laivams, į upę sukrisdavę daug druskos. Toks aiškinimas nesutapo su senųjų upeivių žodynu, kuriame sola, solka, nesvarbu, kokia kalba kalbėtų Neries ar Nemuno upeiviai, reiškė salą. Upeivių žodyne yra daugiau pavadinimų. Pavyzdžiui, „buchta” – upės įlinkis, „nortas” – ramus krantas, „rapa” – sraunuma.“.
Istoriniai šaltiniai liudija, jog šalia šios rėvos, Kernavėlės vienkiemyje, XIX a. gyveno garsūs dailininkai Kanutas ir Boleslovas Ruseckai, palikę čia savo kūrinių galeriją. „K. Tiškevicius 1857 m. vasarą radęs čia jų paveikslų ištisą galeriją, mini, lyg čia buvusi tapyta „Pjovėja”, anot keliautojo, „lietuviškai apsidariusi, itališko veido” . Ties sala iš kairės į upę įteka nedidelis Sukros upelis.“ (Kudaba, 1985).
Rėvos – pavojingos, bet svarbios
Rėvos tradiciškai buvo kliūtis upių laivybai, tačiau jos itin praturtina kraštovaizdį natūraliais elementais ir tampa prieglobsčiu gyviems sutvėrimams! Išskirtinių dydžių rėvos, kaip ir kiti hidrografinio tinklo elementai – senvagės, salos, kriokliai Lietuvoje saugomi kaip hidrografiniai gamtos paveldo objektai. Į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą įtrauktos vos 4 rėvos – trys Nemuno rėvos Dzūkijos nacionaliniame parke – Panemunės rėva, Bajorės rėva ir Siuvėjo rėva, bei Pagramančio regioniniame parke – Didžioji Akmenos rėva.
Neries regioninio parko teritorijoje yra 16 rėvų, kurių bendras ilgis siekia 8,5 kilometro. Ypač saugomas 10 kilometrų ruožas patenkantis į Sviliškių kraštovaizdžio draustinį, kuriame saugoma natūrali upės slėnio atkarpa su įspūdingomis Sviliškių kilpomis ir srauniomis rėvomis. Šis draustinis primena, kad kiekviena Neries rėva – tarsi natūralus ornamentas, kuris ne tik puošia upę, bet ir praturtina ją gyvybe suteikiant saugų prieglobstį retoms ir nykstančioms rūšims, ir būtent todėl natūralios rėvos privalo būti išsaugotos ateities kartoms.
