Vilniuje, ant Gedimino kalno, girdisi, kad gilumoje kažkas alsuoja.
Sako, kad ten žmonės ir arkliai užkeikti. Kartais jie pabunda ir paliudija savo buvimą. Tai nutiko 1936 metais ir buvo užrašyta.
Tąkart pro Gedimino kalną važiavo žmogus iš turgaus su neparduotom avižom. Prie kalno jį pasitinka senelis ir prašo, kad parduotų jam. Žmogus sutiko.
„<…> Senukas liepė vežti avižas paskui jį. Privažiavo prie kalno, atidarė kalne duris geležines, kurių pirma suvis nebuvo matyti, ir liepė nešti vidun ir pilt arkliam loviuosna. Žmogelis pradėjo nešt ir pilt, kur liepta. O raitelių, sako, o raitelių!
Arkliai lygiai sustatyti, o ant jų sėdi kareiviai ir miega. Visiems arkliams padėti loviai ir anys iš jų ėda avižas. Taigi ir neša žmogelis avižas. Tik jį senelis pamokė, kad neužkliudytų kareivių. Vis tik nešdamas avižas iš netyčių bakstelėjo kojon su maišu.
− Kas? Švento Kazimiero diena? Švento Kazimiero diena!!! – sušuko užkliudytasai kareivis, bet, negavęs jokio atsakymo, vėl užmigo.
Sunešus avižas, senukas sumokėjo pinigus ir, prisakęs, kad kas atsitiko, to niekam nepasakotų, liepė važiuot savo keliu. Žmogeliui išvažiavus, vėl užsidarė kalne durys, kaip niekur nieko.“
Žmonės kalba, kad ten miega švento Kazimiero kariuomenė* ir laukia, kada ateis ta diena, kai reikės Lietuvą ginti.
*Mieganti kariuomenė – tai snaudžianti, tačiau nepražuvusi praeities galia. Nuo priešų apgina ne prisikėlusi praeities kariuomenė, o žmonės, atradę ryšį su praeitimi ir jį branginantys.
Pagal: dr. Daiva Vaitkevičienė, „Apie miegančią kariuomenę ir praeities galią“ https://bit.ly/2WYr9el.
Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato informacija
Patinka geros naujienos apie Lietuvą? Prisidėkite ir paremkite mus Patreon.