Kai artimas žmogus išeina, jis palieka savo daiktus, nuotraukas ir istorijas, kurias pasakojo gyvendamas. Tačiau ar įmanoma išsaugoti tai, kas, atrodo, išnyksta kartu su juo – jo prisiminimus? Šis klausimas jau seniai jaudina ne tik artimuosius, netekusius mylimų žmonių, bet ir mokslininkus, tyrinėjančius žmogaus smegenų veikimo principus.
Neuromokslininkai jau yra nustatę, kad prisiminimai yra koduojami neuronų grupėse, kurios palieka fizinius pėdsakus smegenyse, vadinamus engramomis. Šios engramos formuojasi hipokampe, atsakingame už trumpalaikę ir ilgalaikę atmintį. Tačiau vien jų identifikavimas dar nereiškia, kad galime tuos prisiminimus „perskaityti“.
Prisiminimų anatomija
Prisiminimai nėra vientisi. Jie susideda iš atskirų elementų, išsibarsčiusių po skirtingas smegenų dalis. Viena prisiminimo dalis gali būti susijusi su jausmais, kita – su pojūčiais ar vaizdiniais. Šie elementai jungiami per sinapsių tinklą, kuriuo keliauja elektriniai impulsai.
Pasak Pietų Kalifornijos universiteto neuromokslininko Don Arnold, kai prisiminimas suaktyvinamas, prasideda neuronų „grandinės“ aktyvavimas. Tačiau laikui bėgant prisiminimai „keliauja“ po smegenis, konsoliduojasi ir keičia savo vietą. Tai reiškia, kad net jei rastume engramą, tai dar nebūtų pats prisiminimas – tik vieta, kur jis saugomas.
Technologiniai iššūkiai
Norint atkurti mirusio žmogaus prisiminimus, mokslininkai teoriškai turėtų:
- identifikuoti konkretų neuronų rinkinį, koduojantį tam tikrą prisiminimą;
- suprasti, kaip tie neuronai tarpusavyje sujungti;
- sukurti dirbtinį neuronų tinklą, imituojantį šiuos ryšius;
- aktyvuoti šį tinklą taip, kad būtų atkurtas apytikslis prisiminimas.
Deja, šiandieninės technologijos dar toli nuo tokių galimybių. Mokslininkams dar nėra pavykę sukurti išsamaus žmogaus smegenų modelio, kuris leistų identifikuoti visas prisiminimų saugojimo vietas.
Prisiminimų rekonstrukcija
Kalifornijos universiteto Davis Memory and Plasticity programos direktorius Charan Ranganath pabrėžia, kad prisiminimai nėra statiški kaip failai kompiuterio kietajame diske. Jie yra dinamiški ir rekonstrukciniai – mes neprisimename viso įvykio, o tik jo fragmentus.
„Mes prisimename tik dalis ir gabalėlius įvykio, bet ne visumą,“ teigia Ranganath. Smegenys ekonomiškai formuoja prisiminimus, naudodamos jau turimą informaciją spragoms užpildyti. Pavyzdžiui, žmogus gali prisiminti, kad valgė šokoladinį tortą per penktąjį gimtadienį, bet neprisiminti, kurie draugai dalyvavo ar koks buvo oras.
Ateities perspektyvos
Norint sukurti gerai veikiantį neuronų tinklo modelį, reikėtų viso gyvenimo smegenų skenavimų, stebint, kaip žmogus prisimena įvairius įvykius. Net ir tada būtų sudėtinga atkurti prisiminimą po mirties, nes prisiminimuose mes suteikiame praėjusiems įvykiams prasmę ir perspektyvą, kuri nebūtinai atspindi tikrąjį įvykį.
„Mes neatkartojame praeities, mes tik įsivaizduojame, kokia galėjo būti praeitis,“ sako Ranganath. Tai reiškia, kad bent jau artimoje ateityje, žmogaus gyvenimo prisiminimai vis dar išnyks kartu su juo.
Nuolat kažką pamirštate? Sužinokite, kas padės pagerinti ir išlavinti atmintį
