Rugsėjo 5 d. 16 val. Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje (Dominikonų g. 8), prasidės tradiciškai rugsėjį vykstantys Europos paveldo dienų (EPD) renginiai. Šiemet jau 31-ąjį kartą visus pakvies vėl pasinerti į paveldo šventę. Visoje Lietuvoje rugsėjo 6–15 dienomis lankytojų laukia daugiau kaip 200 renginių, kurie leis į paveldą pažvelgti per šių metų temos – kultūros paveldas: ryšiai, įtakos, keliai – prizmę.
EPD atidaryme sveikinimo kalbas sakys Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, LR kultūros ministras Simonas Kairys, LR Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius Vidmantas Bezaras. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos medaliu „Už nuopelnus Lietuvos kultūros paveldui“ bei ženklu bus apdovanoti paveldui nusipelnę žmonės.
Girdėsite du pranešimus: Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius, kultūros istorikas, visuomenės veikėjas Vytautas Ališauskas skaitys pranešimą „Paveldo erdvėlaikiai: kaita ir išlikimas“, Lietuvių kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Dalia Vasiliūnienė – „Šventosios Dvasios bažnyčia Vilniuje: europinių tradicijų įtakos, kultūriniai ryšiai ir keliai“.
Mišrus choras „Bel Canto“ (vadovė Milda Švelnienė) palydės į ekskursiją po bažnyčios erdves.
Šv. Dvasios bažnyčią atidarymo renginiui pasirinkta neatsitiktinai. Tai išskirtinė šventovė, kurios istorijoje pinasi keleto amžių pėdsakai. Kviečiame pažinti juos, patyrinėti, pasiklausyti pasakojimų apie šios vėlyvojo baroko bažnyčios kultūros paveldo vertybes. Jūs turėsite unikalią galimybę pamatyti XVIII a. freskas, kurios puošia pirmojo aukšto galeriją, pasidairyti po pietinę zakristiją, kurios interjeras – vertingoji objekto savybė. Taip pat turėsite galimybę daugiau sužinoti apie šiuo metu restauruojamus bažnyčios vargonus, kuriuos 1775–1776 m. pastatė Karaliaučiaus meistras Adamas Gottlobas Casparini. Unikalus, autentiškas ir vienintelis šio meistro išlikęs instrumentas barokiniu skambesiu prabils jau ateinančiais metais. Taip pat išvysime, kaip restauruojamas puošnus instrumento prospektas.
„Nuo šio renginio atsidaro durys paveldo renginiams visoje Lietuvoje. Daugiau kaip 200 renginių, į kuriuos kviečia rajonų savivaldybės, bendruomenės. Renginiai kviečia susipažinti su to regiono paveldu, dalyvauti įvairiose edukacijose, žygiuose, pažintiniuose pasivaikščiojimuose. Maloniai kviečiame ir tikimės, kad Lietuvoje rengiamos Europos paveldo dienos taps nemaža bendrų Europos paveldo dienų dalimi”, – sako KPD direktorius V. Bezaras.
Dominikonų šventovė ir jos lobynai
Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčia (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 27302) – nacionalinio lygmens kultūros paveldo objektas, kultūros paminklas. Manoma, kad pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta dar 1321–1323 m., Gedimino laikais. XIV a. ją sugriovė kryžiuočiai. Valdant Vytautui Didžiajam, 1408 m. buvo pradėta statyti Šventosios Dvasios bažnyčia. Vėliau, valdant didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, 1501 m. bažnyčia buvo atiduota vienuoliams dominikonams. Dominikonai rekonstravo bažnyčią ir pasistatė vienuolyną. XVII–XVIII a. bažnyčia ir vienuolynas ne kartą nukentėjo nuo gaisrų.
1679–1688 m. bažnyčia išplėsta ir rekonstruota. Rekonstrukcijos vadovas – Mykolas Vainilavičius. Po gaisrų Jono Kristupo Glaubico 1750–1770 m. atstatyta ir restauruota. Vienuolyno vidiniame kieme (kluatre) XVIII a. buvo pastatytas koplytstulpis (su medine Dievo Motinos skulptūra) maro aukoms atminti. Iki mūsų dienų išlikusi koplytstulpio kolona.
Vilniaus dominikonų vienuolyno prie Šv. Dvasios bažnyčios pirmojo aukšto galerijos XVIII a. II pusės sienų tapyba, pasak ją tyrinėjusios dailės istorikės dr. Dalios Klajumienės, – iškilus šio laikotarpio polichromijo paminklas. „XVIII a., kai buvo sukurtos šios freskos, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje monumentalios tapybos kompozicijų temų ratas buvo labai įvairus. Tai savotiškas barokinės ikonografijos sprogimas ir suklestėjimas, – yra rašiusi D. Klajumienė.
Vienuoliai dominikonai laikomi Rožinio maldos kūrėjais bei to paties titulo brolijų platintojais. Rožinio išaukštinimas, kaip pastebi D. Klajumienė, yra akcentuotas ir Šv. Dvasios bažnyčios dekoro ikonografijoje: pagrindinis interjero įrenginys – kulisinis didysis altorius, susidedantis iš kelių dvitarpsnių retabulų, kairėje pusėje šlovina Švč. Mergelės Marijos, o dešinėje – Jėzaus Rožinį. „Tai perteikiama per altoriaus paveikslus ir skulptūrinius reljefus. Prieangio freskos tampa nuoroda į pagrindinę viso ansamblio ikonografinės programos giją. Iš bažnyčios prieangio patekus į vienuolyno pirmo aukšto koridorių, juosiantį uždarą kiemą (kluatrą), maldininkus įtraukdavo kryžminio skliauto segmentuose tapytos Marijos Rožinio paslaptys, kurias pietiniame sparne dar papildė kompozicijos sienose. Čia persipynė Švč. Mergelės Marijos, Jėzaus Kristaus gyvenimo slėpiniai su svarbiausiais dominikonų vienuolijos istorijos momentais bei tos vienuolijos garsiausių šventųjų ir kankinių atvaizdais“, – teigia D. Klajumienė.
EPD – galimybė į paveldą pažvelgti giliau
Šių metų Europos paveldo dienų Lietuvoje renginiai jau pradėjo skaičiuoti ketvirtą dešimtmetį. Kaip ir kasmet renginių organizatoriai sieks atkreipti visuomenės dėmesį į kultūros paveldą – mums atitekusį ankstesnių kartų palikimą, gilinsis į paveldo ryšius, įtakas ir kelius, vedusius iki šių dienų. Europos paveldo dienos – puikus būdas prisiliesti ne tik prie to, ką matome šiandien, bet ir patyrinėti, pasigilinti ir suvokti, kaip ir iš kur jis pas mus atsiradęs. Tam kaip niekad dėkinga šių metų EPD tema – “Kultūros paveldas: ryšiai, įtakos, keliai”.
Šiandien žmonės daug keliauja. Jau nieko nestebina, jog per kelias valandas galime pakeisti kelias laiko juostas. Vadiname save globaliais žmonėmis, tačiau keliauta, judėta buvo visais laikais – taikos ir karo metu, piligrimystės, prekybos, diplomatijos, užkariavimo, atradimų, kūrybos tikslais. Migracijos vyko tiek šalies viduje, tiek tarp šalių ar žemynų. Keliavo ne tik žmonės. Keliavo daiktai. Kartu su žmonėmis ir daiktais keliavo ir idėjos bei įsitikinimai. Šis keliavimas iš vienos vietos į kitą sukūrė daugybę prasminių bei fizinių kelių ir maršrutų (kai kurie taip įsišaknijo, kad tais pačiais takais keliaujama jau kelis šimtus metų, pavyzdžiui, visiems gerai žinomas piligriminis Santjago de Kompostela ( Šv. Jokūbo kelias). Vien jau dėl to, kad paveldo objektai skaičiuoja šimtus metų, juose galime atsekti daugybę įvairių ryšių, įtakų, kelių, prisilietusių prie jų.
Šių metų Europos paveldo dienų tema siekiama atskleisti kultūros paveldo objektų istorijas bei vertes platesniame geografiniame ir istoriniame kontekste. Fiziniai ir prasminiai keliai, jungtys, išsivystę tinklai leido formuotis įtakoms ir mainams, kurių ženklus šiandien galime perskaityti mūsų kultūros paveldo objektuose, visame kraštovaizdyje – nuo priešistorės laikų radinių iki XX a. architektūros ir urbanistikos. Nesuklyskime. Mūsų miestai, gatvės, pastatai, tradicijos – saviti, bet kartu jie veikiami ir daugelio platesnių įtakų, mainų ir ryšių. Mūsų paveldas rodo didžiulį bendrumą, bet kartu įgauna savitą pavidalą, naują veidą, priklausomai nuo vietų, kuriose jis įsišaknijęs. Žmogus gebėjo ne tik tiesiogiai „perkelti” tai, ką pamatė svetur, bet ir kūrybiškai transformuoti, įvietinti atsižvelgdamas į daugelį veiksnių: gamtinę aplinką, vietines statybines medžiagas, menininkų ar amatininkų gebėjimus, finansines galimybes ir kt. Galime prisiminti Vilniaus baroko mokyklą ar modernizmo architektūros ir tautinių idėjų sąsajas su Europos šalių madomis, su Europoje paplitusiais architektūros stiliais. Paveldas atskleidžia mūsų europinę tapatybę ir vaizdžiai įrodo, kad esame Europos dalis.
Paveldo ryšių galima įžvelgti ir skirtingose vietose esančiuose kultūros paveldo objektuose, su jais susijusiose vietovėse. Teminiai maršrutai yra dar viena galimybė plėtoti šių metų temą. Pavyzdžiui, Europos Tarybos kultūros keliai, vingiuojantys per skirtingose valstybėse esančias vietoves. Tokie Kultūros keliai, kaip Moterų rašytojų, Keramikos, Istorinių vaistinių ir vaistinių augalų sodų, Napoleono, Impresionizmų, Geležinės uždangos, Šv. Jokūbo, Europos žydų kultūros ir daugelis kitų turi daugybę sąsajų ir su Lietuva. O nacionaliniai M. K. Čiurlionio, Vėtrungių ir regioninis 5 kūrėjų kelias – taip pat puiki galimybė kalbėti apie paveldo klodus, persipynusius ryšius ir įtakas.
Šių metų temos plėtojimo galimybės – didžiulės. Vienas iš akivaizdžiausių šių metų temos elementų – fiziniai keliai, kurie istorijos bėgyje jungė bendruomenes ir kultūras. Nuo kūlgrindų, arklių pašto traktų iki geležinkelio ar laivybos infrastruktūros. Juk istorinių kelių tinklas atskleidžia ir istorinių vietovių reikšmingumą istorijos bėgyje!
Įvairiais laikotarpiais iš kelionių užsienyje atsivežtos mados ir naujovės įgavo kūną funduotų bažnyčių ir vienuolynų, dvarų sodybų, miesto rezidencijų, visuomeninių pastatų architektūroje, miestų planavime ar technologinių naujovių diegime. Darbas kartu su iš užsienio atsikviestais meistrais leido tobulėti ir įgauti naujų žinių vietiniams meistrams, o į įvairius užsienio universitetus studijuoti išvykę menininkai ar architektai ne tik grįždami atsivežė naujausias tendencijas, bet dalelę Lietuvos paliko praktiškai visuose žemynuose.
Dar vienas šios temos aspektas yra bendrabūvis su kitataučiais – žydais, karaimais, totoriais, lenkais ir daugeliu kitų, kuriems istorinės Lietuvos žemės greičiausiai buvo tiek pat savos ir gimtos. Šie ryšiai neabejotinai turtino Lietuvos kultūros paveldą, kurį šiandien galime pažinti.
EPD organizatoriai visoje Lietuvoje žada daugybę įsimintinų renginių:
Europos paveldo dienos 2024 – nemokami renginiai visoje Lietuvoje
