Prietarai – tai įvairūs tikėjimai ir įsitikinimai, neturintys mokslinio pagrindo, tačiau giliai įsišakniję kultūroje ir kasdienybėje. Jie dažnai susiję su sėkme, nesėkme ar ateities numatymu ir gali turėti įtakos žmonių elgesiui bei sprendimams. Nors prietarai egzistuoja visame pasaulyje, kiekviena tauta turi savus, dažnai unikalius įsitikinimus. Lietuvoje prietarai taip pat yra giliai įsišakniję ir dažnai perduodami iš kartos į kartą.
Iš kur kilo prietarai?
Prietarų kilmė siejama su senovės žmonių pastangomis suprasti ir paaiškinti pasaulį. Senovės žmonės neturėjo mokslinių žinių, todėl dažnai stengėsi paaiškinti gamtos reiškinius ir kasdienius įvykius per stebuklus, dvasių veikimą ar magiją. Tokios paaiškinimų formos tapo prietarų pagrindu. Daugelis prietarų susiformavo dėl baimės, nežinojimo ar norėjimo apsisaugoti nuo nelaimių. Pavyzdžiui, tam tikri veiksmai ar daiktai buvo laikomi apsaugančiais nuo piktųjų dvasių ar blogos akies. Ilgainiui šie tikėjimai tapo tradicijomis, perduodamomis per kartas.
Viduramžiais, kai religija ir tikėjimas buvo labai svarbūs, prietarai tapo dar labiau paplitę. Daug kas buvo laikoma stebuklais ar Dievo ženklu, o bažnyčia dažnai skatino prietaringą mąstymą, nes tai stiprino žmonių tikėjimą ir baimę. Renesanso laikotarpiu ir vėliau, kai mokslas pradėjo labiau vystytis, daugelis prietarų buvo pripažinti nepagrįstais. Tačiau net ir šiuolaikinėje visuomenėje kai kurie prietarai vis dar stipriai įsišakniję ir turi savo vietą.
Populiariausi prietarai Lietuvoje
Lietuvoje prietarai yra neatsiejama kultūros dalis. Kai kurie jų yra bendri visame pasaulyje, kiti – būdingi tik mūsų šaliai. Štai keletas populiariausių prietarų Lietuvoje:
- Per petį mesti druską – apsaugo nuo nesėkmės. Manoma, kad išpylus druską reikia šiek tiek jos mesti per kairį petį, kad išvengtumėte nesėkmės. Šis prietaras kilo iš senovės laikų, kai druska buvo labai vertinga prekė ir jos iššvaistymas buvo laikomas nesėkme.
- Juoda katė perėjo kelią – nelaimė. Juoda katė, perbėgusi kelią, yra vienas iš labiausiai paplitusių prietarų ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių. Tikima, kad tai gali atnešti nelaimę. Šis prietaras siejamas su senovės įsitikinimais, kad juodos katės yra raganų palydovės ar net pačios raganos.
- Veidrodžio sudaužymas – septyneri metai nelaimių. Daugelis žmonių tiki, kad sudaužytas veidrodis atneša septynerius nelaimių metus. Šis prietaras gali būti kilęs iš tikėjimo, kad veidrodis atspindi sielą, todėl jį sudaužius, siela gali būti pažeista.
- Penktadienis, trylikta diena – nelaiminga diena. Penktadienis, trylikta diena laikomas nelaiminga diena daugelyje pasaulio kultūrų, įskaitant Lietuvą. Šis prietaras galėjo kilti iš krikščioniškos tradicijos, nes manoma, kad Jėzus buvo nukryžiuotas penktadienį, o trylika buvo laikomas nesėkmės skaičiumi dėl paskutinės vakarienės dalyvių skaičiaus.
- Skėtis namuose – nesėkmė. Išskleisti skėtį patalpose, tikima, pritrauks nesėkmę. Šis prietaras galėjo kilti iš praktinių sumetimų, nes ankstesniais laikais skėčiai buvo su aštriais galiukais ir jų išskleidimas viduje galėjo būti pavojingas.
- Sukryžiuotos rankos ar kojos – kliūtys sėkmei. Manoma, kad sukryžiuotos rankos ar kojos gali užkirsti kelią sėkmei ar pinigams, nes tai simbolizuoja kliūtis ir uždarumą.
- Nesėkmė, jei paukštis atsitrenkė langą. Šis prietaras yra paplitęs daugelyje šalių. Tikima, kad paukštis, atsitrenkęs ar pabeldęs į langą, gali atnešti blogas naujienas ar nelaimę.
- Nelaimė, jei kažkas (ne maistas) padėta ant stalo: Seniau buvo manoma, kad padėjus kepurę ar rankinę ant stalo pritrauks nesėkmę ar finansinius nuostolius. Šis prietaras iš dalies siejamas su pagarba maistui ir stalui.
Iš kur kilo prietarai?
Prietarai dažnai yra ne tik įdomi kultūros dalis, bet ir priminimas apie mūsų protėvių gyvenimą ir jų bandymus paaiškinti pasaulį. Nors dauguma jų yra nepagrįsti moksliniais faktais, jie ir toliau formuoja mūsų kasdienybę ir tam tikrus elgesio modelius. Kai kurie žmonės į juos žiūri kaip į pramogą ar tradiciją, o kiti vis dar tvirtai tiki jų galia. Svarbiausia – suvokti, kad prietarai yra kultūros dalis, kuri praturtina mūsų paveldą ir leidžia geriau suprasti savo šaknis.
