Rudeniui persiritus į antrąją pusę visu gražumu miškuose iš po miško paklotės ima lįsti žaliuokės. Jau nuo neatmenamų laikų žaliuokė Lietuvoje neapsakomai vertinama, renkama ir perdirbama, nes turi malonų skonį ir kvapą, bei patrauklią tekstūrą. Visgi šiuos lietuvių pamėgtus grybus užsieniečiai peikia ir nukryžiuoja, nes baiminasi jų sukeltų apsinuodijimų. O kaip yra iš tikrųjų? Pateiksime gaires, kaip atpažinti ir atskirti žaliuokes, kokios jų maistinės (o gal ir nuodingosios?) savybės. Susipažinę su šių grybų biologija pasirinkite, kurioms gretoms žaliuokių atžvilgiu priklausysite: tikintiems jų nuodingumu ar toliau sėkmingai vartojantys šiuos grybus.
Koks tai grybas ta žaliuokė?
Vargu, ar daug grybautojų žaliuokes (zelionkes, želves) vadina tikruoju moksliniu vardu žalsvuoju baltiku (Tricholoma equestre), priklausantį baltikinių (Tricholomataceae) šeimai. Šis grybas įgavo tokį savo pavadinimą, nes jo kepurės spalva varijuoja nuo žalsvai geltonos iki sieros atspalvių.
Pats grybo vaisiakūnis paprastai būna vidutinio dydžio, retesniais atvejais – didelis. Kepurėlės skersmuo svyruoja nuo 4 iki 10 cm, rečiau siekia iki 12 cm. Jaunų grybų kepurėlės forma yra iškiliai paplokščia, o senstant tampa horizontali su mažu iškilimu viduryje; kraštai – banguoti ir išsilankstę. Kepurės paviršius gali būti plaušuotas ar žvynuotas, drėgnomis oro sąlygomis kepurės paviršius tampa glitus ir lipnus, o esant sausam orui – sausas, neretai sutrūkinėjęs ir aplipęs smėliu.
Lakšteliai, esantys kepurėlės apačioje, yra žalsvai geltoni arba geltoni, pradžioje priaugtiniai, bet vėliau tampa laisvi. Grybo kotas, paprastai 2–6 cm aukščio ir 1–3 cm storio, yra plaušuotas, vienodos formos, spalva nesiskiria nuo lakštelių. Žaliuokės „minkštimas“ yra storas, kietas, sultingas, balkšvos ar gelsvos spalvos, pasižymi maloniu kvapu ir skoniu, primenančiu miltus.
Kur ir kada prisirinkti žaliuokių?
Žaliuokės yra labai vertinami grybai, priskiriami antrajai kategorijai. Jų randama daug ir itin dažnai visoje Lietuvoje, nors ne visi jie tinkami valgymui dėl polinkio kirmėti.
Žaliuokių gausiausiai augant galima rasti sausuose, smėlinguose pušynuose, tačiau jos auga ir kituose spygliuočių miškuose. Lapuočių miškuose šie grybai pasitaiko labai retai. Paprastai žaliuokės auga grupėmis.
Šiuos grybus geriausia rinkti rudenį, nuo pavienių žaliuokių rugsėjį (kartais jų galima aptikti ir vasarą) iki gausios „užgulties“ lapkritį (net gruodį). Nors apskritai grybų po šalnų rinkti nerekomenduojama, tačiau žaliuokės būtent ir pasirodo visu gražumu smarkiau atvėsus orams.
Į ką žaliuokės yra panašios?
Žaliuokės savo panašumu gali priminti kitus šios genties atstovus, tokius kaip geltonasis baltikas (Tricholoma sulphureum), lapuotyninis baltikas (Tricholoma frondosae), raukšlėtasis baltikas (Tricholoma aestuans) ir žalsvarudis baltikas (Tricholoma joachimii). Pirmoji rūšis yra nemalonaus susenusių kiaušinių, svylančios gumos, dujų kvapo ir dažniau aptinkama po ąžuolais. Kitų rūšių baltikai labai retai sutinkami arba dar nėra patikimų duomenų apie jų paplitimą. Paminėtina, kad raukšlėtojo baltiko atskiriamasis bruožas – smaili kepurė, žalsvarudžio – augimvietė lapuotynuose, o lapuotyninio – augimas po drebulėmis drėgnose vietose.
O kokia gi žaliuokės „tamsioji pusė“?
Žaliuokės Lietuvoje yra gerai žinomi dėl savo skonio ir maistinės vertės, be to, jie bene paskutiniai uždaro grybavimo sezoną. Tačiau užsienyje mirguliuoja įvairi ir dažnai negatyvi informacija apie šio grybo nuodingąsias savybes. Visgi lietuviai dar nelinkę pripažinti, kad žaliuokės išties gali būti nuodingos. O nuo ko viskas prasidėjo?
Pranešimai per pastaruosius dešimtmečius apie apsinuodijimus žaliuokėmis (pirmieji atsirado 1990 metais Prancūzijoje) paskatino užsieniečius atlikti mokslinius ir klinikinius tyrimus. Jie parodė, kad žaliuokės gali sukelti rimtų sveikatos problemų, pasireiškiančių raumenų pažeidimais (rabdomiolize). 2001 m. prancūzų gydytojų grupė paskelbė tyrimą, kuriame buvo aprašyti 12 rabdomiolizės atvejų, susijusių su žaliuokių vartojimu. Daugeliu atvejų pacientai vartojo žaliuokes kelias dienas iš eilės arba dideliais kiekiais. Kai kuriems pacientams būklė buvo mirtina.
Pastebėta, kad liga išsivysto vartojant žaliuokes pakartotinai, taip pat jeigu grybo vartojama dideliais kiekiais ir jeigu tai paliečia jautresnes žmonių grupes (vaikus, senjorus, lėtinių ligų kamuojamus žmones). Tai tik reiškia, kad pamiltos žaliuokės turi būti vertinamos atsargiai ir jas vartoti reikia saikingai, ypač jautresniems žmonėms.
Žaliuokės maistinė vertė
Na, o tiems, kurie ketina žaliuokių neatsisakyti arba šiek tiek apriboti jų suvartojamus kiekius, turime džiuginančių žinių. Šie grybai gali pasigirti įdomia ir ganėtinai sveikatai patrauklia maistine verte. Pavyzdžiui, 100 g žalių žaliuokių turi tik apie 20–30 kcal, 3–6 g angliavandenių, 2–4 g baltymų, apie 1 g skaidulų ir tik 0,3–0,5 g riebalų. Be to, jos kaupia B grupės vitaminus (ypač niacino (B3), riboflavino (B2), pantoteno rūgšties (B5) ir folio rūgšties (B9)). Taip pat, žaliuokės yra neprastas mineralų šaltinis, nes randama kalio, fosforo, magnio, cinko, vario ir geležies. Kaip ir daugelis grybų, žaliuokės turi antioksidantų, kurie padeda apsaugoti organizmą nuo oksidacinio streso.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
