Maršruta: Varėna – Druskininkai

Jei ne grybai ir ne uogos ir ne druska, kuo gi dar džiugintu Dzūkija? O didžiausios savivaldybės Varėnos aplankymui reiktų skirti ir visą ilgąjį savaitgalį ir po miškus paklaidžioti ir parke atsipūsti, o galiausiai užsukus į Druskininkus ne tik tradicinį SPA išbandyti, bet ir sūrių paragauti, o gal net ir šakoti išsikepti?

Merkinės krašto muziejus

Merkinė – legendomis apipinta senoji Dzūkijos krašto sostinė. Miestelio centre įsikūrusiame muziejuje ne tik pamatysite šiuolaikiškai įrengtą ekspoziciją, bet ir turėsite galimybę išgirsti pasakojimų apie Merkinės pilies ir miesto laikus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio V. Vazos mirtį Merkinėje 1648 m., Lietuvos partizanų įvykdytą Merkinės puolimą 1945 m. ir kitas šio krašto istorijas.  Daqrbo laikas: Gegužės 1 d. – rugpjūčio 31 d.:
trečiadieniais – šeštadieniais 9–18 val.
sekmadieniais iki 16.45
Pietų pertrauka: 13.00–13.45 val.

Merkinės apžvalgos bokštas

Merkinės apžvalgos bokštas „Pušų gojelis“ – 26 m aukščio kraštovaizdžio apžvalgos bokštas, įrengtas Merkinėje, dešiniajame Nemuno krante. Iš bokšto matomas Nemuno kraštovaizdžio draustinis, Nemuno ir Merkio santaka, Pastraujo sala, Merkinės tiltas.

BUVUSIO GELEŽINKELIO VARĖNA-ALYTUS PRALAIDA PER BERŽUPĮ

1894 m. tiesiant geležinkelio atšaką iš Varėnos į Alytų, 7 varste nuo Varėnos stoties buvo pastatytas geležinkelio tiltas per Merkio upę, o štai maždaug 2 km nuo Merkio per Beržupio upelį buvo įrengta mūrinė arkinė pralaida, kuri, manoma, buvo pastatyta 1893–1894 m. Sparninio tipo akmeninė pralaida yra apie 20 m ilgio ir daugiau kaip 4 m pločio. Portalai – iš tašytų stačiakampių akmenų. Pusapskritės arkos skliautas – iš geltonų molinių plytų. Pralaida sudaryta iš trijų sekcijų. Pylimo aukštis virš skliauto apie 1,5 m.

Varėnos miesto legendų ir padavimų parkas

Čia sukurta patraukli, rami pėsčiųjų ir dviratininkų poilsio zona, vieša žmonių bendravimo ir reprezentacinė erdvė. Parkas harmoningai susilieja su rekonstruota Vasario 16-osios gatve. Abiejose teritorijose perteikta nemažai krašto simbolikos elementų, panaudoti Varėnos herbo motyvai – bitės ir viržių žiedai. Krašto savitumas atsispindi ir gėlynuose, pasodintuose želdiniuose. Pasirinkta augalija nuo seno puošia ne tik dzūkiškas sodybas, bet ir auga natūralioje gamtoje. Rekonstruotos erdvės formuoja rajono įvaizdį ir reprezentuoja kraštą. Parke įrengti gėlynai, pasodinta apie 300 vnt. naujų sumedėjusių augalų. Pasodinti klevai ir putinai, viksvos, viržiai, smilgos, čiobreliai, miškinės lelijos, karelijos, hortenzijos, mėlynės, alyvos, šaltekšniai.

Ūlos akis

Gamtos paminklas šaltinis „Ūlos akis” yra kairiojo Ūlos kranto terasoje tarp Mančiagirės ir Žiūrų kaimų, 8 metrai nuo kranto. Aukščio skirtumas tarp šaltinio ir upės yra apie 4 m. Pačios „akies ” duburio ilgis yra 4,4 m, o plotis – 3,4 m. ilgis. Vandens gylis iki kylančios srovės permaišomo smėlio, sudarančio „tariamąjį dugną”, yra 23 cm, o lazda smenga dar 1,22 m. Geologijos instituto mokslininkai, tyrinėję šio šaltinio vandenį, nustatė, kad jo temperatūra 8-90 C, o bendra mineralizacija 120, 47 mg/l. Tai gėlas minkštas, pagal cheminę sudėtį hidrokarbonato magninis kalcio vanduo, kuriame, lyginant su geriamojo vandens standartais yra 1,3 karto daugiau mangano ir maždaug 2 kartu daugiau geležies. Šaltinio debitas yra 2 l/s, o per parą net 137,2 m3 vandens nuteka į Ūlą 67 m ilgio upeliu.

Zervynos

Zervynos – etnografinis gatvinis kaimas Varėnos rajono savivaldybėje, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje abipus Ūlos upės bei jos intako Pavilnio. Respublikinės reikšmės architektūros paminklas, turintis 48 sodybas, kurių 8 paskelbtos etnografinėmis.

Pažintinis takas „Per Šventas Agles“

Takas yra žiedinis, ilgis 10,9 km, lengvo sudėtingumo. Eidami taku aplankysite šiuos objektus: bažnyčią, dvikryžmį kryžių, pastatytas dar 1933 m., siekiant paminėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500 –tąsias mirimo metines. Jo statymą inicijavo šv. Kazimiero draugijos skyrius veikęs Marcinkonyse, Klonių kalną-kopą, aukštapelkę vadinamą „Meškos šikna“, aklažerį, šventas agles. Pastaroji vieta nuo seno apaugusi įvairiausiais pasakojimais. Vieni jų siejami su XVII a. karais ir neramumais, kiti – su XIX a. vykusiais sukilimais, kurių metu čia buvo aukojamos šv. Mišios ir žmonės rasdavo prieglobstį.

Klonių kalno Gaidžio kopa

Žemininė kopa, pasijusite kaip atvyke prie jūros.

Šakočių muziejus

2015 m. gegužės mėn. rekordinio šakočio kepimo proga buvo atidarytas pirmasis ir vienintelis pasaulyje Šakočių muziejus, kuriame iki šiol eksponuojamas analogų neturintis šakotis – Gineso rekordininkas. Pastarojo aukštis – net 3 m 72 cm, o sveria šis milžinas beveik 86 kg!
Muziejuje eksponuojami lietuviško šakočio analogai, kepami užsienio šalyse: Vengrijoje, Švedijoje, Japonijoje, Lenkijoje ir kitur. Ekskursijos metu galima sužinoti, kuo kitų šalių šakočiai skiriasi nuo lietuviškojo, taip pat pamatyti daugybę senovinių indų ir įrankių, naudotų šakočių gamybai.
Ekspozicijoje puikuojasi ir mobili šakočių kepimo krosnis, kuri yra naudojama išvažiuojamosiose edukacinėse programose

Česnulio skulptūrų parkas

Pasivaikščioti tarp įspūdingų medžio skulptūrų kviečia parko įkūrėjas – vienas geriausių Dzūkijos skulptorių Antanas Česnulis. Vos už 5 kilometrų nuo Druskininkų įkurtame parke išvysite unikalias medines skulptūras, kurias autorius sukūrė savo rankomis. Čia pamatysite ir malūną, ir Rūpintojėlių sieną, ir tautosakos personažus. Parką puošia vaizdingi Ratnyčėlės upelio vingiai. Parkas nuolat papildomas naujais skulptoriaus darbais, todėl kiekvieną kartą atvykę atrasite naujas, dar nematytas skulptūras.

Sūrių Festivalis

Aštuntasis „Sūrių Festivalis” kviečia susipažinti su smulkiosios sūrininkystės meistrais ne tik iš visos Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių, pažinti sūrininko amatą, ragauti sūrius iš natūralaus, gyvo pieno ir švęsti tikro skonio triumfą.
Mažuose šeimų ūkiuose rankomis pagaminti, unikalūs sūriai savo išraiškingais skoniais nustebins net didžiausius skeptikus. O maisto gamybos entuziastus įkvėps naujiems kulinariniams žygdarbiams.
11 val. Renginio pradžia
Mugė
Sūrių konkursas
Gourmet kiemelis su „Velvetti”
Mėgstamiausio publikos sūrio rinkimai
Aklos degustacijos, sūriškos varžytuvės

Liškiavos vienuolyno ansamblis

Liškiava rašytiniuose šaltiniuose pradėta minėti nuo 1044 metų. Žmonės dabartinės Liškiavos apylinkėse gyveno jau antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. Pirmoji nedidelė medinė parapijos bažnyčia Liškiavoje pastatyta 1450 m. Pabrėžtina, kad dominikonams Liškiavos parapija niekada nepriklausė. Visą laiką parapija turėjo savo bažnyčią ir kleboną. 1697 m. balandžio 22 d. Vladislovas Jurgis Kosyla su žmona Kristina visus savo turtus testamentu užrašė dominikonų vienuolynui, kad šis melstųsi už mirusį vienintelį sūnų Florijoną ir už jį patį su žmona. Pasitaręs su Seinų dominikonais, Vladislovas Jurgis Kosyla nutarė Liškiavoje įsteigti naują dominikonų vienuolyną ir pastatyti Švč. Trejybės garbei skirtą bažnyčią. Testamentą 1699 m. rugpjūčio 17 d. patvirtino Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas I. 1699 m. iš Seinų į Liškiavą atvyko šeši dominikonai ir apsigyveno Liškiavos dvaro rūmuose. Tačiau Kosylos giminės nebuvo jiems svetingi. Pirmieji atvykę dominikonai buvo sumušti ir iš Liškiavos išvyti. Ir tik 1703 m. vyriausiasis Lietuvos tribunolas grąžino dominikonams paveldėtus turtus, ir jie tvirtai įsikūrė Liškiavoje.
Dominikonai pasistatydino vertingą XVII a. vėlyvojo baroko architektūrinį ansamblį. Bažnyčios ir vienuolyno ansamblis pradėtas statyti 1703 m. ir visiškai užbaigtas 1741 m. Šį ansamblį ėmėsi statyti Liškiavos dominikonų vyresnysis (prijoras) tėvas Remigijus Masalskis. Buvo pastatytas dviejų aukštų mūrinis vienuolynas su dideliais rūsiais. Priešais vienuolyną stovėjo svirnas. Prie vienuolyno – šeimyntrobė, skalbykla ir ūkiniai pastatai. Platus kiemas aptvertas aukšta mūrine tvora. Prie vakarinio vienuolyno galo dominikonai buvo pasistatę dviejų kambarių pastatą, vadinamąjį forstoriumą, vienuolių susitikimams su svečiais, giminėmis. Visoje Nemuno pakrantėje užveistas plačiausias sodas, puoselėti daržai. Buvo iškasta tvenkinių ir užveista žuvies. XVIII amžius – Liškiavos dominikonų klestėjimo laikotarpis.Tačiau nuo 1795 m., po trečiojo Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo, Liškiava atiteko Prūsijai. Prūsų valdžia, norėdama papildyti valstybės iždą, naikino vienuolynus ir grobė jų turtą. Liškiavos konvento turtas buvo atimtas 1797 m. 1812 m. vasario 29 d. Varšuvos hercogas Fridrichas Augustas dekretu Nr. 578 Liškiavos dominikonų bažnyčią paskelbė parapijine bažnyčia. Buvo gautas ir popiežiaus Pijaus VII (1812-10-28) leidimas. Remdamasis Varšuvos hercogo dekretu ir popiežiaus beneplacitu, Seinų vyskupas Liškiavos dominikonų Švč. Trejybės kalno konvento bažnyčią perdavė Liškiavos parapijai (1813-09-07), bet parapijos pamaldos į ją perkeltos tik 1814 m. birželio 18 d.

1814 m. birželio 18 d. miręs paskutinis Liškiavoje gyvenęs vienuolis dominikonas tėvas Luščinskas buvo palaidotas bažnyčios rūsyje. Su jo mirtimi pasibaigė šio konvento gyvavimas Liškiavoje. 1821 m. parapijai atiteko vienuolyno turtas. 1836 m. vienuolynas buvo šiek tiek suremontuotas. Dar kartą vienuolynas buvo remontuojamas tik 1939 m. Nuspręsta vienuolyne įrengti turizmo stotį. Tačiau ką tik suremontuotas Liškiavos dominikonų vienuolynas virto Lenkijos pabėgėlių stovykla. Bolševikai vienuolyną nusavino 1941 m. vasario 1d. To nebuvo padariusi nei viena valdžia. Po Antrojo pasaulinio karo nuo 1947 m. iki 1976 m. vienuolyne buvo įsikūrusi vidurinė mokykla.

Nuo 1989 m. iki 2013 m. Liškiavoje klebonavo kanauninkas Valius Zubavičius. Per tuos metus bažnyčia ir vienuolyno pastatai buvo restauruoti ir virto tikra grožio bei meno šventove. Kanauninkas Valius Zubavičius, ypatingo talento dvasininkas, prikėlė šią šventovę naujam, mūsų dienų, gyvenimui. Nuo 1999 m. dalis ansamblio pastatų perduota