2020 m. rugpjūčio 15 d., šeštadienį, 17 val. Žaliūkių malūnininko sodyboje (Architektų g. 73, Šiauliai) vyks tradicinė Žolinės vakaronė. Susirinkusiųjų lauks šventinės Žolinės apeigos, šviežiai iškepta ruginė duona, smagi muzika, dainos, šokiai ir įvairios pramogos. Šventės metu kviesime pašokinėti ant šieno, drauge nuspalvinti sode stovinčius kol kas dar tuščius bičių avilius, žaisti senoviškus žaidimus, net patiems išsikepti piemenų duonos. Visų laukia ir Žolynų turgelis, smagi muzika, dainos, šokiai ir kitokios pramogos. Įėjimas nemokamas.
Šventėje dalyvaus Šiaulių r. savivaldybės kultūros centro Raudėnų filialo folkloro ansamblis „Gerviki“ (vad. Jovita Lubienė), Verbūnų filialo folkloro ansamblis „RUGELIS“ (vadovės Ona Baranauskienė ir Rasa Jurgaitienė), Gilaičių filialo Sauginių liaudiškos muzikos kapela (vadovės Regina Krikštanavičienė ir Kristina Lučinskaitė), Mažeikių rajono Sedos kultūros centro folkloro ansamblis „RĖMOLĒ“ (vadovas Gintautas Griškėnas), Vilniaus folkloro ansamblis „NALŠIA“ (vadovė Audronė Vakarinienė).
Visų laukia linksmas pasibuvimas kartu bei vakaronė su puikiais muzikantais ir dainininkais, kurie šiais metais suvažiuos ir iš netolimų Šiaulių rajono miestelių – Raudėnų, Verbūnų, Sauginių, ir iš toliau. Džiaugiamės, kad atvyks net du Aukso paukštę – svarbiausią folkloro ansamblių apdovanojimą – turintys ansambliai: Mažeikių rajono Sedos kultūros centro folkloro ansamblis „RĖMOLĒ“ ir Vilniaus folkloro ansamblis „NALŠIA“.
Žolinė – atsisveikinimo su vasara ir padėkos Žemei už derlių šventė, tarsi simbolinis slenkstis tarp vasaros ir rudens. Ji susijusi su labai senomis liaudies tradicijomis, įprasminančiomis valstietiško gyvenimo etapą – svarbiausių vasaros darbų pabaigtuves. Nuo seno šiuo laiku baigdavosi rugiapjūtė ir po vasarojaus nuėmimo visa giminė susirinkdavo pabaigtuvėms. Todėl Žolinė dažnai dar vadinama javapjūtės pabaigtuvėmis, o kartais ir bičkopio, medsukio, duonos, medaus ir pieno švente. Mūsų seneliai jai skirdavo ne vieną dieną, o visą savaitę. Smagu ir prasminga šią dieną pagal seną tradiciją susitikti su giminėmis, draugais, bendraminčiais, aptarti kaip sekėsi vasaros darbai, kaip užderėjo rugiai ir vasarojus. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas arba liks vienas bėdoj, o jei daugiau giminių susirenka per Žolinę, tai kiti metai bus geresni ir linksmesni.
Šventinį šeštadienį Žaliūkių malūnininko sodyboje visų laukia ypatingos Žolinės apeigos. Šventės pradžioje Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas Saulius Paliūnas pašventins surinktus žolynus ir naujojo derliaus duoną. Manoma, kad per Žolinę pašventinti augalai turi magiškų galių. Matydami gražų pasėlių plotą, sakydavo, jog ten pakliuvo šventinta sėkla, nes šventinti grūdai įberiami į aruodus ar sėtuvę prieš pradedant sėją. Sudžiovinti žolynai laikomi už šventųjų paveikslų, kad šie apsaugotų nuo nelaimių ir ligų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo iš jų išvirtą arbatą, dedami į pamatus statant naują namą, į naujo avilio kampą, kad ir bites aplenktų negandos, ir net į karstą – paskutinėn kelionėn.
Nors Žolinės tradicijos panašios visose krikščioniškose valstybėse, tačiau paprotys rišti Žolinės puokštę gajus tik Lietuvoje. Ankstesnių amžių etnografiniuose aprašuose minima, jog tą dieną į bažnyčią veždavo šventinti ne tik puokštes, bet ir naujo derliaus grūdus, daržoves, vaisius. Kartais nešdavo ir nupintą javų vainiką ar net visa javų pėdą – kad sočiai ir sveikai išgyventų iki kito derliaus. Sakoma, kad Žolinės puokštę būtinai reikia įdėti tai, ką žmogus augino. Žemaitijoje dažnai būdavo šventinama puokštė, kuriai tiko medetkos, mirtos, nasturtai, rūtos, čiobreliai, vėdrynai, kraujažolės, rugiagėlės, ramunės, dobilai, aguonos ir kitos darželio ir lauko gėlės. Į ją dėdavo ir piktdagį, simbolizuojantį Jėzaus Kristaus kančią. Parsinešę šį piktdagį sodindavo į dirvą aukštyn šaknimis. Buvo tikima, kad po šio ritualo iš dirvos išnyks visos piktžolės.
Pašventintų žolynų negalima išmesti, nes tada namus aplankys nelaimė. Tuos, kurie, ateidami į šventę, atsineš pernykščius žolynus, pakviesime drauge juos sudeginti – kas iš žemės atėję, tas turi į žemę ir grįžti. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Duona per Žolinę visuomet kepama tik iš šviežiai prikultų grūdų. Tokia duona pavaišinsime visus šventės lankytojus. Kiekvienais metais Žolinės metu dalinamės naujo derliaus duona su visais susirinkusiais, linkėdami, kad namai būtų gausūs gėrybėmis. Žaliūkių malūnininko sodyboje, prisiminus senoviškuosius papročius, bus galima pajusti tikrąją Žolinės ir bendruomeniškumo dvasią.
Jau tapo tradicija, kad per Žolinę Šiaulių universiteto Botanikos sode (Paitaičių g. 4, Šiauliai) veikia paroda iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinių. Šiemet lankytojai išvys parodą „Kraičio skrynią pravėrus“, kurioje pamatys unikalius muziejuje saugomus siuvinėtus paveikslus ir audinius. Šventės pradžia Botanikos sode 12 val.
Organizatorė – Žaliūkių malūnininko sodyba. Rėmėjos: LR Kultūros taryba, Šiaulių miesto savivaldybė.