Dzūkija garsėja ne tik savo daininga tarme, visada pilnomis uogų ir grybų pintinėmis, bet ir pasakiškais gamtos peizažais. Dzūkijos nacionalinis parkas – tai didžiausias nacionalinis parkas Lietuvoje. Įkurtas 1991 m., jis saugo unikalias gamtos vertybes, etnografinius kaimus, senąsias sodybas, smėlio kopas ir Nemuno senvages.
Dzūkijos nacionaliniame parke driekiasi ir tikras gamtos perlas: Zackagirio (Dziackagirio) pažintinis takas. Tai net 14 km ilgio žiedinis maršrutas, kuriuo žygiuojant galima atrasti visą Dzūkijos grožio puokštę: miško didybę, smėlynų paslaptis ir dzūkišką humoro jausmą, slypintį net gamtos objektų pavadinimuose. Tiesa, norintys kojas tik pramankštinti, o ne visai nuvargti, vietoj 14 km gali rinktis ir trumpesnį maršrutą: 7 km ir 10,5 km ilgio atkarpas.
Zackagirio (Dziackagirio) pažintinis takas prasideda prie Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro. Čia ne tik galima įsigyti bilietą, bet ir pasiklausyti, ką vietiniai sako apie dziedus, dreves ir „Meškos šikną“. Ir taip – pastaroji tikrai egzistuoja. Bet apie ją – vėliau.
Takas veda pro Šaudzyklos kalną, nuo kurio atsiveria įspūdinga Grūdos upės slėnio panorama – vienas įstabiausių vaizdinių visame maršrute. Toliau Zackagirio (Dziackagirio) pažintinis takas driekiasi ties tolyn nutįsusia Klonių kalno smėlio keterėle, dar vadinama Gaidzų kopa, kurioje trumpam net galima pamiršti, kad esate ne prie jūros, o Dzūkijos gilumoje. Čia smėlis toks birus ir baltas, jog belieka tik ieškoti bangų ošimo tarp pušų.
Vėliau takas nuves prie vienos paslaptingiausių vietų – Aklažerio. Kadaise čia tyvuliavo nedidelis ežerėlis, susiformavęs prieš tūkstančius metų, kai nuo ledyno atskilęs ledo gabalas įstrigo žemėje, ištirpo ir paliko vandens pripildytą duobę. Tačiau laikui bėgant ežeras pelkėjo, ir dabar beveik 10 hektarų ploto teritorija jau pavirto pelke. Senoliai sako, kad anksčiau čia gyveno sidabriniai karosai – gal jums pavyks juos pamatyti?
Na, o tada – „Meškos šikna“. Kodėl toks pavadinimas? Aiškaus atsakymo niekas neturi, bet spėjimų netrūksta. Vieni sako, kad nuo viršaus pelkė primena meškos galą, kiti – kad čia taip sunku praeiti, jog net meška apsisuktų ir spruktų atgal. Pelkė su nepelkiniu pavadinimu, kuris iš pradžių verčia nusišypsoti, bet priėjus arčiau tampa aišku: čia gamta rimta. Aukštapelkė – jautri ir saugoma ekosistema, kurią peržengus supranti, kad dzūkai ne tik juokauti moka, bet ir gerbti tai, kas trapu.
Zackagirio (Dziackagirio) pažintinis takas vingiuoja ne tik per gamtą, bet ir pro Marcinkonių kaimą. Marcinkonys – ne tik vienas didžiausių pagal plotą užimamų kaimų Lietuvoje, bet ir tikras istorijos lopšys.
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Marcinkonys paminėti dar 1604 m. Merkinės parapijos metrikų knygose, o jau 1637 m. žinomi kaip miško žvalgų gyvenvietė. XVIII a. čia pastatyta pirmoji bažnyčia, o XIX a. antrajame ketvirtyje pro Marcinkonis nutiestas geležinkelis, kuris paskatino spartų gyvenvietės augimą. Dzūkijos smėlynuose dirbamos žemės trūko, tad gyventojai vertėsi miško darbais, amatais, grybų ir uogų rinkimu – šios gėrybės traukiniais keliaudavo net į užsienį. Šiandien Marcinkonys – Dzūkijos nacionalinio parko administracijos, muziejų ir drevinės bitininkystės pažinimo centras.
Zackagirio (Dziackagirio) pažintinis takas yra aiškiai sužymėtas – visame maršrute rasite baltus kvadratus su raudona įstriža linija, todėl orientuotis bus lengva ir pasiklysti beveik neįmanoma. Vis dėlto, verta pasiruošti tinkamai – take yra nemažai drėgnų, pelkėtų atkarpų, ypač po lietaus ar pavasarį, kai gruntiniai vandenys pakyla. Todėl nepamirškite tinkamos aprangos: patogi, judesių nevaržanti apranga ir neperšlampami batai – būtinybė. O kai orai sušyla, gamtoje suaktyvėja erkės, tad rekomenduojama pasirūpinti ir apsauga nuo jų – pasipurkšti repelentu, dėvėti uždarus drabužius bei, grįžus iš žygio, atidžiai apsižiūrėti.
Zackagirio (Dziackagirio) pažintinis takas – pažintis su Marcinkonių kaimu
