Šį sekmadienį, balandžio 13-ąją, krikščioniškasis pasaulis minės Verbų sekmadienį – ypatingą dieną, žyminčią Didžiosios savaitės pradžią ir primenant Jėzaus Kristaus iškilmingą įžengimą į Jeruzalę. Lietuvoje ši šventė išsiskiria savitomis tradicijomis, kurios, keičiantis laikams, išliko gyvos ir šiandien.
Šventės ištakos ir prasmė
Verbų sekmadienis, daugelyje Europos šalių vadinamas Palmių sekmadieniu, primena evangelinį pasakojimą apie Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Tuomet žmonės, pagerbdami Jėzų, klojo palmių šakas po jo kojomis ir džiaugsmingai šaukė: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!” Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimo tradicija buvo įvesta dar V amžiuje.
Lietuvoje ši šventė įgavo savitų bruožų – vietoj palmių, kurių mūsų krašte nėra, buvo pradėta naudoti anksčiausiai pavasarį sprogstančius augalus. Tikėta, kad šią dieną pašventintos šakelės turi ypatingų galių: skatina žemės ir gyvulių vaisingumą, saugo sveikatą, gausina derlių, apsaugo namus nuo perkūno, o pasėlius – nuo ledų ir kenkėjų.
Lietuviškų verbų įvairovė
Žodis „verba”, pasak kalbininko Kazimiero Būgos, giminingas lietuviškiems žodžiams „virbas” ir „virbalas”, į lietuvių kalbą atkeliavo iš slavų kalbų dar XII–XIV amžiuje, net prieš krikščionybės įvedimą Lietuvoje. Įdomu, kad skirtinguose Lietuvos regionuose susiformavo savitos verbų ruošimo tradicijos.
Suvalkijoje tradiciškai verba buvo laikomas kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakutę su „kačiukais”, kartais ir pernykščių ąžuolo lapų. Pietryčių Lietuvoje žmonės mėgo kurti verbas iš įvairiaspalvių popierinių gėlių, surištų ant medinio kotelio. Šiaulių krašte kadagio šakutės būdavo puošiamos karpytomis popierinėmis gėlytėmis.
Ypatingą vietą verbų tradicijoje užima Vilniaus verbos – puošnūs, spalvingi kūriniai, paplitę maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink sostinę. Tradicinės Vilniaus verbos – tai ant sauso medinio kotelio tvirtai supinta spalvinga rykštė, sudaryta iš džiovintų augalų, sausučių žiedelių ir nudažytų skiedrelių, papuošta ežerinių smilgų kuokštu viršūnėje. Jos būna apvalios, vienpusės plokščiosios arba tiesiog sausų gėlių žiedų puokštelės.
Šiuolaikinės Vilniaus verbos dažnai išplatinamos į šonus, primenant medžio šakas, ir gali siekti net metrą ar daugiau aukščio. Nors dabartinės verbos kartais praranda tradicinį subtilumą, jose atsispindi gamintojų fantazija ir meniškumas.
„Ne aš plaku, verba plaka”
Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba. Tikėta, kad verbos plakimas perduoda augalo gyvybingumą žmogui. Suvalkijos vaikai, jau išvakarėse pasiruošę kadagio šakas, anksti ryte skubėdavo „nuverbyti” dar miegančius suaugusiuosius. Plakdami jie sakydavo: „Ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?”
Ši formulė pabrėžia, kad žmogus yra tik kosminės galios įrankis. Amžinai žaliame kadagyje įsikūnijusi gyvybė turi pažadinti žmogų pavasarinei veiklai, įtraukti jį į amžiną gamtos atsinaujinimo ratą. Verbijimo tradicija siekia tolimą baltiškąją mūsų praeitį, kai žmogaus ryšys su gamta buvo itin glaudus.
Pašventintos verbos galia
Verbų dieną pašventinti kadagiai ir žilvičiai buvo laikomi apsauga nuo įvairių nelaimių. Lietuviai turėjo daugybę pašventintos verbos naudojimo papročių:
Užėjus audrai su perkūnija, verbą degindavo krosnyje arba bent pasmilkydavo, tikėdami, kad šventi dūmai nuvys debesį. Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių.
Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Dūmais parūkydavo skaudamą dantį ar ausį. Aprūkydavo verbelės dūmais dedamus perėti kiaušinius ir vištą. Dėdavo į bičių avilį, kad bitės būtų sveikos.
Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, tikėdamiesi, kad jie per vasarą sveiki išsiganys. Įbedę abipus upelio po šakutę, manė, kad vandens kokybė pagerės. Šie papročiai rodo gilų žmonių tikėjimą žalios šakelės sakralumu.
Verbų sekmadienis pasaulyje
Nors Lietuvoje Verbų sekmadienio tradicijos yra unikalios, ši šventė skirtingais būdais minima visame krikščioniškame pasaulyje:
Ispanijoje ir Italijoje žmonės neša palmių šakas ar alyvmedžių šakeles, kurios po šventinimo pamaldų laikomos namuose visus metus kaip palaiminimo ženklas. Pietų Amerikoje ruošiamos iškilmingos procesijos, o Meksikoje verbos dekoruojamos gėlėmis ir kaspinais.
Lenkijoje, panašiai kaip ir Lietuvoje, naudojamos kadagio šakelės, papuoštos džiovintomis gėlėmis. Filipinuose pinama palaspas – meniškos kompozicijos iš palmių lapų. Graikijoje ir Kipre naudojamos laurų ir alyvmedžių šakelės, kurios po pamaldų dekoruoja namus.
Etiopijos krikščionys šią dieną švenčia iškilmingomis procesijomis, kuriose nešamos žalios šakelės ir giedamos specialios giesmės. Rusijos stačiatikių bažnyčiose naudojamos gluosnio šakelės su kačiukais, kurios simbolizuoja palmių šakas.
Verbų tradicijos šiandien
Šiandien Verbų sekmadienio tradicija išlieka gyva – visų rankose matome amžinos gyvybės simbolį: žaliąjį kadagį ar puošniąją vilnietišką verbą. Verbų turgūs šventoriuose ir bažnyčių prieigose tapo neatsiejama tradicija, kur akys raibsta nuo formų ir spalvinių derinių įvairovės.
Šiuolaikinis verbų, ypač meniškųjų kompozicijų, panaudojimas mūsų gyvenime – akivaizdus pavyzdys, kaip senosios tautos tradicijos transformuojasi, įgyja naujų prasmių ir išreiškia dabarties žmonių dvasinius poreikius. Tai liudija gyvą ryšį tarp praeities ir dabarties, tarp senosios baltų kultūros ir krikščioniškųjų tradicijų.
Šį sekmadienį, kai Lietuvos bažnyčiose skambės varpai ir liūliuos verbų miškas, prisiminkime gilią šios tradicijos prasmę – atsinaujinimo, gyvybės ir vilties šventę, jungiančią mus su mūsų protėviais ir viso pasaulio krikščionimis.
Ar žinote, kada Velykos? O kaip šią šventę švenčia kitos tautos?
