Kiekvienais metais prieš Šv. Velykas krikščionys visame pasaulyje išgyvena ypatingą laikotarpį – Didžiąją savaitę. Tai laiko tarpas, kupinas gilios simbolikos, apeigų ir tradicijų, vedančių link svarbiausios krikščionių šventės – Kristaus prisikėlimo. Šiame straipsnyje apžvelgsime Didžiosios savaitės dienas, jų simboliką ir reikšmę šiuolaikiniam tikinčiajam.
Verbų sekmadienis – iškilminga pradžia
Didžioji savaitė prasideda Verbų (arba Palmių) sekmadieniu. Šią dieną prisimename Jėzaus iškilmingą įžengimą į Jeruzalę, kur jis buvo pasitiktas kaip Mesijas ir Izraelio karalius. Žmonės sveikino Jėzų mojuodami palmių šakelėmis ir klodami jas jam po kojomis, reikšdami pagarbą ir pripažinimą.
Lietuvoje šią dieną tikintieji į bažnyčias neša verbas – kadagio, gluosnio šakeles ar specialiai pintas verbas, kurios šventinamos per pamaldas. Pašventintos verbos tampa ne tik religinio pamaldumo, bet ir namų apsaugos simboliu. Daugelis lietuvių verbas laiko namuose visus metus kaip palaimos ir apsaugos ženklą.
Pirmosios Didžiosios savaitės dienos
Didysis pirmadienis krikščioniškoje tradicijoje siejamas su draugystės tema. Šią dieną minima Jėzaus viešnagė Betanijoje pas savo artimus draugus – Mortą, Mariją ir Lozorių. Draugystės tema išlieka aktuali ir šiuolaikiniam žmogui, primindama apie bendruomeniškumo svarbą.
Didysis antradienis primena apie žmogiškąjį silpnumą ir išdavystę. Šią dieną minimas apaštalas Petras, kuris, nors ir pažadėjęs ištikimybę Jėzui, vėliau jo išsigynė. Tai diena, kviečianti apmąstyti savo tikėjimo tvirtumą ir ištikimybę savo principams.
Didysis trečiadienis yra išdavystės diena, primenanti apie Judą Iskarijotą, kuris už 30 sidabrinių sutiko išduoti Jėzų. Ši diena kviečia susimąstyti apie žmogiškąsias silpnybes ir moralines dilemas, su kuriomis susiduriame gyvenime.
Šventas Velykų tridienis
Didysis ketvirtadienis – Paskutinės vakarienės diena, kai minimas Eucharistijos ir kunigystės sakramento įsteigimas. Rytą vyskupijų katedrose vyksta Krizmos Mišios, kurių metu pašventinami aliejai, naudojami sakramentų teikimui. Vakare per Mišias in Cena Domini minima Paskutinė vakarienė. Ypatinga šios dienos apeiga – kojų plovimas, primenantis Jėzaus nuolankumo gestą savo mokiniams.
Po Didžiojo ketvirtadienio Mišių altoriai apnuoginami, kryžiai uždengiami, nutyla varpai – visa tai simbolizuoja liūdesį ir gedulo atmosferą, primenančią apie artėjančią Kristaus kančią.
Didysis penktadienis – skausmingiausia Didžiosios savaitės diena, kai minima Jėzaus Kristaus kančia ir mirtis ant kryžiaus. Šią dieną nešvenčiamos Mišios, o vyksta tik Žodžio liturgija ir Kryžiaus pagarbinimas. Vakare daugelyje parapijų tikintieji eina Kryžiaus kelią, apmąstydami Kristaus kančios momentus.
Didysis penktadienis tradiciškai yra griežto pasninko diena, kai atsisakoma mėsiškų valgių ir ribojamas maisto kiekis. Šis pasninkas tampa solidarumo su kenčiančiu Kristumi ženklu.
Didysis šeštadienis – tylos ir laukimo diena. Liturginiu požiūriu tai vienintelė metų diena, kai nešvenčiamos Mišios. Bažnyčios lieka tuščios, tabernakulis atidarytas – simbolizuojant Kristaus nužengimą į mirusiųjų pasaulį.
Saulei leidžiantis prasideda Velykų vigilija – naktinės pamaldos, kurios yra viena iškilmingiausių liturgijų metuose. Vigilija pradedama ugnies šventinimu ir Velykų žvakės uždegimu. Per šias pamaldas skaitomos Išganymo istorijos ištraukos, pradedant pasaulio sukūrimu ir baigiant Kristaus prisikėlimu. Šios pamaldos taip pat yra tradicinis laikas krikštyti naujus tikinčiuosius.
Velykų rytas – džiaugsmo kulminacija
Velykų sekmadienis – Kristaus prisikėlimo šventė, svarbiausia krikščioniškų metų diena. Ankstyvą rytą daugelyje bažnyčių vyksta Prisikėlimo procesijos, giedamos džiaugsmingos giesmės, skamba varpai. Liturgijoje ypatingas dėmesys skiriamas krikštui – primenama, kad per šį sakramentą tikintieji dalyvauja Kristaus mirtyje ir prisikėlime.
Velykų pirmadienis (arba Angelų pirmadienis) baigia Didžiąją savaitę, primenant moterų susitikimą su angelu prie tuščio Kristaus kapo. Tai džiaugsmo ir Gerosios Naujienos skleidimo diena.
Didžiosios savaitės reikšmė šiandien
Nors Didžiosios savaitės apeigos turi gilias istorines šaknis, jos išlieka prasmingos ir šiuolaikiniam žmogui. Šis laikotarpis kviečia kiekvieną susimąstyti apie tikėjimo kelionę, išgyventi dvasinio atsinaujinimo patirtį ir pasiruošti Velykų džiaugsmui.
Didžioji savaitė primena mums, kad krikščionybė nėra vien džiaugsmingas tikėjimas – joje yra vietos ir kančiai, ir abejonei, ir išdavystei, ir vienišumui. Tačiau šis kelias veda į prisikėlimą ir naują viltį, kuri yra krikščioniškos žinios šerdis.
Kad ir kaip šiuolaikinis pasaulis keistųsi, Didžiosios savaitės žinia išlieka aktuali kiekvienam ieškančiam prasmės ir dvasinio atsinaujinimo. Tai kvietimas stabtelėti kasdienybės skubėjime ir leistis į gilesnę dvasinę kelionę, vedančią į asmeninį atsinaujinimą ir viltį.
Kas yra Velykos? Šventės esmė ir datos apskaičiavimo paslaptys
