Nors šiandien Velykos daugeliui asocijuojasi su krikščioniškuoju Kristaus prisikėlimo minėjimu, šios šventės šaknys siekia žymiai senesnius laikus. Pagoniškoje pasaulėžiūroje Velykos buvo viena svarbiausių pavasario švenčių, simbolizuojančių gamtos atbudimą, naujo gyvybės ciklo pradžią ir visatos atsinaujinimą.
Kiaušinis – pasaulio pradžios simbolis
Pagoniškose tradicijose kiaušinis užėmė ypatingą vietą – jis simbolizavo ne tik gyvybės pradžią, bet ir visą kosmoso sandarą. Įvairių tautų mitologijoje randame pasakojimų apie pasaulio atsiradimą iš kiaušinio. Senovės romėnai šią idėją išreiškė posakiu „Ab ovo“ – viskas atsiranda iš kiaušinio. Panašiai ir suomių nacionaliniame epe „Kalevaloje“ pasakojama, kaip iš anties kiaušinio susiformavo visas pasaulis: iš vienos jo pusės – Žemė, iš kitos – dangaus skliautas, iš trynio – saulė, o iš baltymo – mėnulio pilnatis.
Lietuvių etniniame pavelde taip pat išliko sakmių apie pasaulio atsiradimą iš kiaušinio, ypač šiaurės Lietuvoje užrašytose versijose. Šios mitologinės sakmės atspindi gilų kiaušinio, kaip kosmoso modelio ir vaisingumo simbolio, įprasminimą.
Pavasario paukščiai ir deivė Paukštė
Akmens amžiuje žmonės tikėjo, kad po žiemos pasirodantys pirmieji paukščiai atneša pavasarį. Lietuvių mitologijoje minima deivė Paukštė, siunčianti paukščius kaip pavasario pranašus. Buvo tikima, kad pavasarį rastą pirmą kiaušinį būtina paaukoti šiai deivei – tai savotiškas susitarimas, užtikrinantis gamtos palankumą ir derlių.
Ilgainiui ši aukojimo tradicija transformavosi į margučių dažymo papročius. Kiaušiniai būdavo dažomi raudonai – kraujo ir ugnies spalva, simbolizuojančia gyvybingumą ir atsinaujinimą. Ant kiaušinių būdavo užrašomi simboliniai ženklai ir linkėjimai, skirti deivei Paukštei.
Velykinio laikotarpio ritualai ir magija
Pagoniškieji Velykų ritualai apėmė įvairias magines praktikas, skirtas pažadinti žemės vaisingumą. Margučių ridenimas ir daužymas nebuvo vien linksmybės – per šiuos veiksmus simboliškai buvo žadinami kirmiai, žalčiai ir gyvatės, kurie, tikėta, pradeda lįsti iš požemių ir sukelia žemės vaisingumą bei augalijos atgimimą.
Įdomu tai, kad lietuviška tradicija marginti kiaušinius turi gilią simbolinę prasmę. Etnologai nurodo, kad lietuviai, margindami velykinį kiaušinį, pirmiausia padalindavo jį ornamento juosta pusiau – tai savotiška laiko juosta, atskirianti dangų ir požemį, dieną ir naktį. Šį supratimą patvirtina paprotys pirmąją Velykų dieną daužti tik smailųjį kiaušinio galą, antrąją – ir bukąjį.
Verbos ir sūpuoklės
Pavasario švenčių metu ypatingą vietą užėmė ir kiti simboliai. Verbos – unikalus Lietuvos kultūrinis fenomenas, nebūdingas kitoms Europos valstybėms – simbolizavo gamtos pabudimą ir buvo kuriamos iš 40 ir daugiau žolelių. Šios verbos buvo šventinamos ir laikomos namuose kaip apsauga nuo Perkūno išdaigų – dar vienas pagoniškų tikėjimų atspindys.
Kitas svarbus pagoniškos pavasario šventės elementas buvo sūpuoklės, pagamintos atsvėrimo principu. Supdamasis žmogus tarsi žadindavo žemę, jos gyvybingumą ir vaisingumą. Šis ritualas buvo skirtas užtikrinti gerą derlių ir žemės dosnumą ateinančiais metais.
Velykos ir vėlių kultas
Pats žodis „Velykos“ kai kurių tyrėjų siejamas su žodžiu „vėlė“, nes šiuo metu buvo tikima, kad mirusiųjų vėlės, kartu su atgimstančia gamta, tampa aktyvesnės. Senovėje lietuviai per šią šventę lankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems maisto ir margučių, pasakodavo apie savo gyvenimą. Tai nebuvo mirusiųjų pasaulio garbinimas, veikiau – natūralus bendravimas su protėviais, kurie, tikėta, dalyvauja bendrame gyvenime.
Visas velykinis laikotarpis nuo Verbų sekmadienio iki Atvelykio – tai dviejų savaičių trukmės apmąstymų, susikaupimo, gyvybės atsinaujinimo ir gaivališkų linksmybių derinys. Senovėje buvo sakoma, kad per Velykas saulė keičia spalvas ir iš džiaugsmo šokinėja – tai puikiai atspindi šios šventės energiją ir džiugų pavasario atbudimo laukimą.
Velykos kitose šalyse: kaip skirtingos tautos švenčia pavasario atgimimą?
