Niekas taip nelepina turistų kaip Anykščiai. Keliaujate su vaikais? Aplankykite Labirintų parką, Rogučių trasą ar pasivažinėkite Siauruku. Domitės istorija? Nuvažiuokite iki Šeimyniškėlių piliakalnio. Neįsivaizduojate gyvenimo be literatūros? Pasekite Biliūno, Baranausko ar Vienuolio pėdomis. Norite adrenalino? Užlipkite ant vieno iš dviejų apžvalgos bokštų ar pasikelkite į aukščiausios Lietuvoje bažnyčios apžvalgos aikštelę. Lankotės muziejuose? Arklio ir Angelų muziejai jūsų paslaugoms. Mylite gamtą? Pasivaikščiokite po Antano Baranausko apdainuotą Anykščių šilelį, jis tikrai neapvils.
Į jį ir išsiruošėm pirmąjį kalendorinio pavasario sekmadienį, kuris pavasariško oro nežadėjo. Nei snigo, nei lijo, tačiau saulė prasiskverbti pro tirštų debesų sluoksnį taip pat nesugebėjo. Pasitenkinimo kupinais žvilgsniais pro Vilniaus gatvės pabaigoje įsikūrusio Anykščių SPA Vilnius baseino langus į lauką žvelgė keletas poilsiautojų, tarsi negalėdami atsidžiaugti buvimu anapus stiklų, tačiau keistis su jais vietomis nebuvo jokio noro. Šios dienos tikslas buvo ne SPA procedūros, o kairiuoju Šventosios upės krantu vingiuojantis Šventosios pažintinis takas.
SPA Vilniaus yra geriausias orientyras norint surasti šį taką, nes rodyklių, vedančių į jį nėra. Vilniaus gatvės gale eismą draudžiantis ženklas priverčia palikti automobilį gatvėje, todėl pro dešinėje įsikūrusį SPA Vilnius tenka eiti pėsčiomis. Pamiškėje pasirodęs medinis ženklas „Šventosios takas” patvirtina, kad einame teisinga kryptimi ir kreipia miškan, kur stovi pirmasis informacinis stendas su tako schema.
Aplinka Anykščiuose keičiasi greičiau nei informacija stende, nes tako pradžia pažymėta prie poilsio namų „Šilelis”, kuriuos prieš keletą metų negrįžtamai pakeitė SPA Vilnius. Tako maršrutą ir informacinių stendų vietas žyminti informacija lyg ir teisinga, todėl drąsiai galima leistis į žaliais apskritimais ant medžių kamienų pažymėtą pėsčiųjų trasą.
Neužilgo prieinam stendą apie Anykščių šilelį, kuris prabyla poeto A. Baranausko žodžiais: „Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja, liemuo liemenį plaka, kaip nendrės siūruoja.” Nustebino sutapimas, jog visai netoli šio stendo stovi dvi pušys viena į kitą kamienus surėmusios ir šakomis susikabinusios, todėl vėjui papūtus pasigirsta girgždėjimas, tarsi vėjas girždančias duris varstytų. Einant toliau girgždėjimas slopsta ir miškas pradeda šviesėti – priešais akis atsiveria Šventosios upės slėnis.
Ne bereikalo takas pavadintas Šventosios vardu. Iki pat Puntuko eidamas kairiuoju upės krantu pažintinis takas savo nuo saulės nublukusiuose stenduose pasakoja apie Šventosios krantų koroziją ir jos ardomus krantus, apie senvages, kurios tik pavasarinio potvynio metu susijungia su nauja vaga, apie upės salas, kurių Šventoji turi daugiausiai iš visų upių Lietuvoje.
Ne ką mažiau Šventoji turi ir intakų. Nuolat tenka pereiti tilteliais per nedidelius upelius, kurie plukdo į Šventąją paskutinius tirpstančio sniego likučius. Tie upeliai ne bevardžiai, pavadinimus turi, tik perskaityti ir ištarti ne visiems iš pirmo karto pavyksta: Gaugaris, Pašaltupis, Išplėštravis, Vingerkštynė. Įdomiausias iš jų – Šlavė. Ties juo palikusi Šventąją išklysta į šoną ir pažintinio tako trasa. Ji upelio šlaitais veda iki Šlavės atodangos, garsios retais tarpledyniniais dariniais, o tada apsisukusi grįžta atgal.
Nors vis dažniau pasigirsta raginimai pažintinius takus lankyti visais metų laikais, palei Šlavės upelį einanti tako dalis žiemą nėra saugi. Dėl apledėjusio takelio teko atsisakyti šios tako dalies ir keliauti paupiu toliau, kur laukė kiti, STOP juosta aptverti siurprizai.
Šventosios pažintinis takas atsinaujina ir stačioje įkalnėje turi atsirasti nauji laiptai, todėl saugumo dėlei praėjimas užtvertas. Tokių STOP juostos likučių radom ir kitose vietose, neva dėl to, kad gali būti šlapia ir slidu, tačiau sutiktas žvejas tik pasijuokė iš tokio „rūpestingumo” ir padrąsino eiti toliau, nes take taip sausa, kad net batelių neišsipurvinsi. Ir jis beveik buvo teisus.
Be Šlavės atodangos take yra dar vienas lankytinas objektas – uoksinė pušis, norint kurią pamatyti reikia išsukti iš paupio tako ir keliauti pažymėta trasa gilyn į pušyną. Neužilgo priekyje pasirodo skylėtas sausuolis virtęs daugiabučiu namu uoksus mėgstantiems miško gyventojams.
Tai ne pats įdomiausias medis Anykščių šilelyje, nes pažintinio tako pusiaukelėje auga gamtos paminklu paskelbta beveik 30 metrų aukščio pušis, kurios kamienas šakojasi net į 4 dalis.
Nors take stovi 20 informacinių stendų, neverta visą dėmesį sutelkti tik į juos. Beveik visas 4,5 kilometro ilgio pažintinis takas eina per daug nenutoldamas nuo Šventosios upės, kas reiškia, kad pasivaikščiojimas čia negali būti nuobodus. Pavasarį sužaliavę medžiai ir krūmai paslėps Šventosios vaizdus, o gamtą mėgstantys keliautojai ir vandens pramogomis besidžiaugiantys vasarotojai į Anykščių šilelį atneš nesibaigiantį šurmulį. Pažintinis takas veda pro poilsiavietes, į kurias galima ne tik ateiti miško takais, bet ir atplaukti su baidare. Dabar miške tvyranti ramybė neužilgo pasibaigs.
Ramybė kol kas tvyro ne tik Šventosios pažintiniame take, bet ir prie Medžių lajų tako ir Puntuko. Būtent čia ir atveda pažintinis takas, kurio ženklinimas netikėtai dingsta, tarsi nematydamas prasmės ilgiau išlaikyti keliaujančiųjų dėmesį, kai prieš akis iškyla Medžių lajų tako apžvalgos bokštas.
Šventosios pažintinis takas tai bilietas į vieną pusę, kadangi prasidėjęs Anykščiuose jis baigiasi prie Medžių lajų tako. Šiltuoju metų laiku lygiagrečiai pažintiniam takui nutiestu asfaltuotu taku važinėja traukinukas, kuris visus nenorinčius dar 4 kilometrus eiti atgal gali pargabenti į Anykščius. Kadangi iki artimiausio traukinuko liko koks mėnuo ar dar daugiau, atgal patraukėm pėsčiomis. Tarpais takas buvo visiškai padengtas ledu ir eiti buvo žymiai pavojingiau nei pažintiniu taku palei upę. Priešingai nei ten, čia jokių STOP juostų nebuvo.
Nelengva dalia Šventosios pažintiniam takui teko, nes būti Anykščiuose ir konkuruoti su tarptautinio žinomumo lankytinais objektais nėra lengva. O ir patys anykštėnai galėtų daugiau rodyklių, kreipiančių į taką pastatyti, kad dalis miesto svečių link Medžių lajų tako ne asfaltuotu taku kulniuotų, bet Šventosios pakrante pasivaikščiotų. Tada užlipę į apžvalgos bokštą žvilgteltų į atitekančios Šventosios vingius, palei kuriuos ir vingiuoja Šventosios pažintinis takas.
Pabaigai apie maistą, nes kai nueini 13000 žngsnių tai ne nuodėmė ir porciją koldūnų suvalgyti. Tikrai taip, kalbu apie Kavarsko koldūnus – kavinę Kavarsko centre prie Šv. Jono krikštytojo šaltinio, kuri įsikūrusi ne itin išvaizdaus pastato viduje, tačiau laisvą staliuką čia rasti nėra paprasta. Priežastys yra dvi: 1. kavinėje vos keli staliukai, 2. „nekomercinis” maistas.
Ant atvirų durų kabanti iškaba sovietmetį menančiu šriftu, ne visiems atrodo viliojanti. Laikmetis nepasikeičia ir įžengus į vidų, kur gausiai medžiu dekoruotas interjeras su stikliniais staliukais ir ant jų padėtais nėriniais kelia intrigą – koks gi čia kulinarinis paveldas bus patiektas? Tačiau toks klausimas iškyla tik besilankantiems pirmą kartą, nes kartą paragavęs Kavarsko koldūnų užsuksi čia ir dar kartą.
