Struvės geodezinis lankas – tai ilga trianguliacijos grandinė, kertanti didelę dalį Europos valstybių. Šio XIX a. pradžios mokslinio projekto tikslas buvo kaip įmanoma tiksliau ištirti ir nustatyti Žemės planetos dydį ir formą. Matavimų rezultatai iki šiol pristatomi kaip puikus tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdys, kai skirtingų tautų mokslininkai ir monarchai suvienijo savo jėgas mokslo labui – mokslo idėjos sujungė šalis nuo Juodosios jūros iki Arkties vandenyno. XIX a. tai buvo tiksliausiai išmatuotas lankas, kurio matavimo rezultatai daugiau nei šimtmetį buvo naudojami įvairių šalių mokslininkų. Jis taip pat yra didžiausias pasaulyje išmatuotas geodezinis lankas, kurio ilgis siekia 2822 kilometrus. Lankas kerta 10 dabartinių valstybių – Norvegiją, Švediją, Suomiją, Rusiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Moldovą ir Ukrainą. Geodezinis lankas pavadintas Dorpato (dab. Tartu, Estija) universiteto profesoriaus, astronomo Frydricho Georgo Vilhelmo Struvės (1793–1864) vardu. Tai jis vadovavo matavimus atlikusiems mokslininkams.
Žemės dydžio ir formos nustatymas buvo vienas svarbiausių gamtos filosofijos problemų nuo pat IV a. pr. Kristų. Tik XVI a. matavimo metodo, vadinamo trianguliacija, išplėtojimas padidino galimybę nustatyti Žemės dydį ir formą. Taikant šią sistemą matuotos ilgos trikampių grandinės, kurios sudarė šimtus ir tūkstančius kilometrų siekiančius lankus.
Carinės Rusijos sudėtyje buvusi Lietuva iki 1812 m. Napoleono žygių į Maskvą detalių žemėlapių neturėjo. Šio karo patirtis caro armijos vadovybei įrodė, kad be tikslių žemėlapių karyba tapo neįmanoma. Tad jau 1815 m. pabaigoje buvo išleistas caro įsakymas parengti pirmus tikslius Vilniaus gubernijos žemėlapius. Seniausias trianguliacijos tinklas, kurio dalis įjungta į lanko grandinę, buvo sudarytas dar 1816–1821 metais. Tuomet Vilniaus gubernijos pietrytinis pakraštys apėmė Breslaują, Ašmeną, Lydą ir Gardiną, pietvakarinė riba ėjo Nemunu, o vakaruose siekė Palangą. Šioje teritorijoje trianguliacijos tinklą projektavo ir jo matavimus organizavo estų kilmės caro armijos karininkas Karlas Tenneris (1783–1859). Latvijos ir Estijos teritorijoje 1822 m. privačia iniciatyva pradėtas tinklo sudarymas truko iki 1831 m., o čia darbus organizavo F. G. V. Struvė. Struvės ir Tennerio trianguliaciniai tinklai buvo sujungti 1829 m., kai buvo išmatuota trianguliacijos grandinė tarp Pandėlio Lietuvoje ir Bristeno Latvijoje. Matuojant šią grandinę vienus svarbiausių lauko darbų atliko Vilniaus universiteto mokslininkai P. Slavinskis, J. Chodzka, M. Hlušnevičius, M. Žilinskis. 1836 m. į pietus Naugarduko–Lucko kryptimi buvo pratęsta Vilniaus gubernijos trikampių grandinė, o 1850 m. ji pasiekė Dunojų netoli Juodosios jūros. Darbai buvo tęsiami ir šiaurėje – tuo metu Suomija taip pat priklausė Rusijos imperijai, todėl matavimai buvo atliekami ir jos teritorijoje, kol buvo pasiektas Botnijos įlankos šiaurinis krantas netoli Švedijos sienos. Suderinus su švedų ir norvegų matininkais, 1852 m. buvo išmatuoti paskutiniai trikampiai prie Šiaurės jūros krantų. Galutiniai dienovidinio lanko skaičiavimai paskelbti F. G. V. Struvės darbe „Arc du Méridien de 25°20’“.
Struvės lanką sudarė 258 pagrindiniai trikampiai ir 265 trianguliacijos punktai – daugiausia, net 83 iš jų buvo Suomijoje, o Lietuvoje buvo įrengta 18 punktų. Kadangi trikampių viršūnės viena nuo kitos dažniausiai nebuvo matomos (jas užstojo krūmai, miškai ir kalneliai), jų vietose buvo statomi bokštai, į kuriuos įlipęs matuotojas su kampų matavimo prietaisu teodolitu, matydamas kitų bokštų viršūnes, išmatuodavo tarp jų esančius kampus. Deja, trikampių viršūnėse stovėję mediniai bokštai sunyko ar supuvo, bet po kiekvienu iš jų punktai buvo pažymėti ženklais iš kalkių skiediniu sujungtų lauko akmenų, kurie buvo įrengiami iškastoje nedidelėje duobėje. Šio mūro viršuje įmontuotame akmenyje buvo išgręžiama kiaurymė, į kurią įpilto ištirpinto švino paviršiuje įkirstas kryžiukas žymėjo punkto centrą. Žemės paviršiuje centrą žymėjo stulpelis, uoloje išgręžta anga, geležinis kryžius, akmeninė piramidė, obeliskas, masyvus akmuo, plyta ar specialiai sukonstruoti „paminklai“ punktui ar lankui įamžinti.
Tačiau Struvės geodezinio lanko matavimo sąlygos buvo labai sudėtingos. Visus krovinius teko vežioti arklių ir jaučių traukiamais vežimais, o aukštų bokštų statyba pareikalavo daug medienos ir darbo jėgos. Patiems matininkams teko laipioti į aukštus bokštus ant nugaros tempiant sunkias dėžes su matavimo įranga. Tekdavo dirbti ir naktimis, bokštus apšviečiant laužų liepsna.
Struvės geodezinis lankas turi didžiulę mokslinę ir kultūrinę vertę, todėl 1993 m. Suomijos žemės tarnyba ir Suomijos geodezijos institutas pasiūlė įamžinti kai kuriuos išlikusius lanko punktus kaip UNESCO pasaulio paveldo paminklus. 2005 m. liepą Durbane (Pietų Afrikos Respublika) vykusios UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijos metu buvo priimtas sprendimas Struvės geodezinio lanko punktus, kaip mokslo istorijos paminklą, įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą. Siūlymą pripažinti šį objektą pasaulio paveldo vertybe pateikė visos 10 valstybių, kurias kerta lankas. Į paveldo sąrašą įrašyta vertybė apima 34 originalius punktus – po 4 Norvegijoje ir Švedijoje, 6 Suomijoje, 3 Estijoje, 5 Baltarusijoje, 1 Moldovoje, 4 Ukrainoje, po 2 – Latvijoje ir Rusijoje. Kitos lanko vietovės saugomos pagal šalių vidaus teisės aktus. Lietuvoje UNESCO saugo 3 geodezinius punktus – Meškonyse, Paliepiukuose (Vilniaus r. sav.) ir Gireišiuose (Rokiškio r. sav.).
Viena iš pradinių vietų, kuriose, sujungiant atskiras atkarpas, geodezinį lanką pradėjo matuoti F. G. V. Struvė su kolegomis buvo Pandėlyje, į pietus nuo kapinių. Tada buvo pasirinktas kitas taškas – nedidelis Jokšių kaimelis Kupiškio rajone, lygioje, tačiau aukščiausioje apylinkės vietoje. Tada Pandėlyje ir Jokšiuose mokslininkai pastatė medinius bokštus, vadinamus „majakais“, kurie aukščiu nenusileido ir Rokiškio bažnyčiai. Tuomet reikėjo parinkti dar vieną – trečią tašką. Taip netoli Panemunėlio atsirado šio trikampio, kurį sudarė Pandėlys, Jokšiai ir Gireišiai, trečia viršūnė.
Iš Gireišių turėjo būti matomas bokštas prie Pandėlio kapinių, kitas – prie Jokšių kaimelio, trečias – prie Onuškio dvarvietės, netoli Latvijos sienos. Ketvirtasis bokštas stovėjo prie Dačiūnų-Papilių kaimų netoli Obelių, penktasis – Martinaičių kaime (Utenos r.) ir šeštasis – Kinderių kaime, netoli kelio Svėdasai-Kupiškis. Iš šių vietovardžių matyti, kokią didelę teritoriją buvo galima išmatuoti ir sudaryti tikslų žemėlapį.
Struvės geodezinio lankas iki pat šių dienų turi didžiulę mokslinę, kultūrinę ir istorinę reikšmę. Iki pat XX a. vidurio (kol nebuvo palydovinių matavimų metodų) lanko matavimais nustatyti Žemės parametrai buvo taikyti geodezijoje, kartografijoje, astronomijoje, navigacijoje bei šalių, per kurias ėjo lankas, teritorijoms kartografuoti bei tiksliems žemėlapiams sudaryti.
Parengė Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė Simona Strumskytė
