Varėnos rajone, Marcinkonių seniūnijoje, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, tarp smėlynų, šaltinių ir senų kaimų, vingiuoja Skroblaus pažintinis takas – 12,4 kilometrų ilgio kelias, kviečiantis ne tik pramankštinti kojas, bet ir prisiliesti prie senųjų dzūkiškų istorijų. Šis takas ypač patiks keliautojams, kurie ieško gamtos, tylos ir autentiškų patirčių – viso to, ką ir gali pasiūlyti Skroblaus pažintinis takas Dzūkijos gilumoje.
Pradžia – ten, kur… atsiranda vaikai
Vienus vaikus atneša gandrai, kiti – randami kopūstuose, o štai Dzūkijoje, Margionių kaime jie atsiranda iš Bobos daržo šaltinio, tyvuliuojančio Skroblaus pažintinio tako pradžioje. Pasak vietinių, kaime gyvenusi sena bobutė iš šio šaltinio atnešdavo vaikus tėvams. Be to, legendos pasakoja, kad Bobos daržo vanduo nuo seno buvo laikomas stebuklingu ir gebančiu pagydyti visas ligas.
Iš šaltinio srūva vos 8 litrai vandens per sekundę, tačiau jis duoda pradžią Skroblaus upeliui – vienam trumpiausių (17,3 km), bet vandeningiausių Lietuvoje. Vos per kelis kilometrus jis išauga iki 700 litrų per sekundę. Iki pat šaltinio galima nueiti lieptu, vedančiu per užpelkėjusį duburį, kur iš giluminių tarpmoreninių sluoksnių veržiasi skaidrus, šaltas vanduo, burbuliuodamas vadinamosiose „burbaklėse“ – tai nedideli, vandeningi įdubimai, kuriuose vanduo veržiasi į paviršių tarsi iš žemės kvėpuojantis šaltinis.
Tarp sodybų, pievų ir paukščių balsų
Kiek paėjus mišku, Skroblaus pažintinis takas veda per Kapiniškių kaimą – vieną ilgiausių Dzūkijoje. Jo ilgis siekia 4 kilometrus. Pro senas, vienur apleistas, o kitur puoselėjamas sodybas, pro šulinį ir avilius, kelias suka link Skerdzimų pievos. Tai – šaltinių maitinama užpelkėjusi slėnio dalis, kur upelis skaidriai vingiuoja tarp žolynų. Pavasarį ir vasarą čia visas pievas užkloja žiedai – nuo pelkinės uolaskėlės iki įvairių gegūnių. Jei pasiseks – išgirsit griežlę, o gal net pakilusią pievinę lingę.
Toliau takas veda į visai kitą pasaulį – į žemyninių kopų apsuptyje slypinčią Bakanauskų pelkę. Čia stūkso ir mažas Bakanauskų ežerėlis – ramus ir šiek tiek stebuklingas, tarsi pamirštas laiko. Pelkė atsirado iš ištirpusio ledo luisto, kurį čia paliko besitraukiantis ledynas – gamtos kūrinys, kuriame tiek istorijos, kiek lapų miške. Per ją veda medinis takelis, vedantis iki liepto su suoliukais. Tai – bene gražiausia viso maršruto vieta, kurioje norisi sustoti ilgiau, tyliai pabūti ir leisti akims klaidžioti pelkės spalvose bei ežerėlio ramybėje.
Takas, kuris išbando, bet apdovanoja
Skroblaus pažintinis takas – tai ne paprastas pasivaikščiojimas gamtoje, o, galima sakyti, nedidelis nuotykis. Nors maršruto pradžioje, prie Bobos daržo šaltinio, stovi informacinis stendas su schema, kai kurios atkarpos gali pareikalauti daugiau dėmesio – ženklinimas vietomis nevienodas, o maršruto žemėlapiai skirtinguose šaltiniuose ne visada sutampa. Tačiau tai tik prideda šiek tiek žavesio – čia reikia ne tiesiog sekti rodyklėmis, o labiau pasitikėti nuojauta ir akimis.
Didžioji dalis tako vingiuoja žvyruotais ir miško keliukais, kuriuose netrūksta laukinės gamtos. Tik trumpa atkarpa ties Margionimis veda asfaltuotu keliu – visur kitur laukia tikra Dzūkijos miškų atmosfera. Kai kur keliai gali būti apaugę žolėmis ar užversti išvartomis, bet būtent tai leidžia pajusti, kad žygiuojama ne turistų sraute, o savo tempu, savo atradimų maršrutu.
Skroblaus pažintinis takas – žiedinis, apie 13 kilometrų ilgio. Tiesa, viena tako dalis – iki Bakanauskų pelkės – nėra žiedinė, tad tenka apie kilometrą grįžti tuo pačiu keliu. Bet ši išimtis visiškai verta papildomų žingsnių: pelkė ir ežerėlis – vienos įspūdingiausių vietų visame maršrute, o per pelkę vedantis medinių lentų takas – tikras pasivaikščiojimo džiaugsmas.
Take įrengtos ir trys patogios atokvėpio vietos. Viena – prie tako pradžios, šalia Bobos daržo šaltinio. Kita – tolimiausiame maršruto taške, šalia Bakanauskų pelkės, kur laukia tyla, suoleliai ir ežerėlio ramybė. Trečioji – Kapiniškių kaime, prie Samardotiškių šaltinio. Čia galima ne tik pailsėti, bet ir pasimėgauti tikra dzūkiška tyla – tokia, kuri leidžia girdėti net paukščio sparnų plazdėjimą.
Visi, kurie pasirenka šį maršrutą, dažnai sako tą patį – tai kelias, kuriame už kiekvieną žingsnį atsilygina pati gamta: miško kvapu, šaltinio švarumu ir netikėtais vaizdais.
