Kai lankiausi „vaiduokliškoje“ Siesikų pilyje (Ukmergės rajone), vyko remonto darbai. Pilį jau gaubė sutemos, todėl veikiau aš pati buvau klajojantis vaiduoklis. Į vidų nesibroviau. Nenorėjau išgąsdinti. Vėliau gavusi „pylos“ nuo pilies savininko, labai gailėjausi nepaskambinusi ant durų nurodytu telefonu. Prižadėjau apsilankyti orams atšilus.
Siesikų-Daugėlių piliai maždaug pusė tūkstančio metų. Lietuvoje tokiais objektais nelabai ir galime pasigirti. Na,nebent Perkūno namais Kaune, Šv.Mikalojaus bažnyčia Vilniuje,Trakų pilimi, nors tikrosios jos mažai belikę…O Siesikų pilies sienos ir angos išlikę autentiškos, kadangi ji neturėjo daug šeimininkų ir buvo mažai restauruojama. Didžiausias remontas buvo atliktas maždaug 1820-1830 m.
Pirmą kartą Siesikų vardas paminėtas 1441 m., kai Lietuvos didikas Baltramiejus Urbanovičius Snukis atiduoda Siesikų bažnyčiai savo lauką, vadinamą Panoteriais, ir pasižada čia pastatyti koplyčią. Kadangi bažnyčios ir rūmų statybinės medžiagos panašios, galima teigti, kad juos vienu metu maždaug nuo 1492 m. iki 1517 m. statė Gabrielius Daumantas Siesickis. Šie pastatai turėjo tvirtovei būdingų bruožų. Tai pabrėžia keturi bokštai su šaudymo angomis, gilus ežeras bei griovys aplink. Iki mūsų dienų išlikę tik du bokštai – vienas apvalus, kitas – keturkampis. Rūmus-pilį iš trijų pusių supo griovys, o iš ketvirtos – ežeras. Daumantai-Siesickiai dvarą valdė iki XVIII a. vid.
1704 m. švedų kariuomenė rūmus nusiaubė ir padegė.
1725 m. Siesikų dvaras, slegiamas didžiulių skolų, atiduodamas kreditoriams. Paskutinė valdytoja Marcijana Ęlžbieta Siesickaitė ištekėjo už Mykolo Radvilos ir dvaras atiteko Radviloms kaip kraitis. Radvilos apgriauto dvaro netvarkė, gyveno Nesvyžiuje, o Siesikus įkeitė už skolas. 1745 m. Leonas Radvila Siesikus pardavė Ukmergės pavieto pilininko sūnui Konstantinui Martynui Daugėlai. Siesikų dvaro ansamblio restauracijos ir atstatymo ėmėsi Dominykas Daugėla ir tai buvo padaryta iki 1851 m. Rūmų rekonstrukcijos metu buvo nugriauti du bokštai ir įrengta daugiau kambarių.
Įsigiję dvarą Daugėlos Siesikų pavadinimą pakeitė į Daugailius ir tvirtai čia įsikūrė. Iki pat Antrojo pasaulinio karo rūmai buvo gerai prižiūrimi. Daugėlų giminė buvo senos lietuvių didikų giminės ainiai. Po Jogailos krikšto jie dar ilgai išliko pagonys. Yra išlikę žinių, kad rūmuose yra buvęs vadinamasis „dievų kambarys“ arba žynyčia. Pagoniškosios šventyklos sienos buvo tamsiai rudos. Sienose įrengtos septynios nišos. Trijose nišose stovėjo Perkūno, Patrimpo ir Pikuolio statulos, o kitose, už stiklo durelių, buvo laikomi žalčiai. Viduryje stovėjo aukuras. Šalia, antrame aukšte, buvo įrengta koplyčia. Keturkampio bokšto pirmame aukšte buvo kalėjimas, kur kalėjo baudžiauninkai. Dar XIX a. Siesikų dvaras garsėjo senomis kolekcijomis.
Dominykas Daugėla buvo surinkęs senovės ginklų, archeologinių iškasenų kolekciją, kurią laikė viename iš bokštų. Netoli rūmų 1904 m. Dominykas Daugėla savo ir giminių vaikams (jis turėjo aštuonis vaikus) pastatė nedidelį mūrinį namą, kuriame buvo mokykla. Šis namas ir dabar vadinamas „akademija“. Mokykla neoklasicistinio stiliaus ir įkomponuota pievelėje priešais centrinius dvaro rūmus. Visus pastatus supo parkas, kuris vėliau užėmė 10 ha ploto ir buvo ežero pakrantėje. Rūmų prieigas puošė senovinės patrankos. Rekonstruoti rūmai nekeitė savo išvaizdos iki 1940 m.
Parko alėjoje buvo tvenkinys, per kurį ėjo tiltelis.
Po Antrojo pasaulinio karo rūmai atiteko tarybiniam ūkiui, kurio vadovai rūmuose atidarė mokyklą ir apgyvendino mokytojus bei ūkio darbininkus. Mokykla rūmuose veikė iki 1952 m. Po to čia buvo ūkio kontora, vėliau – sandėliai.
1999 m.Siesikų pilis išnuomota privačiam asmeniui, vykdomi restauravimo darbai. Šeimininkas stengiasi išlaikyti pilies autentiškumą. Tai vienintelis Lietuvoje išlikęs renesanso stiliaus fortifikuotas gyvenamasis pastatas. Be Siesikų – Daugėlių pilies išlikę bravoro (spirito varyklos) pastatas, mokykla – „akademija“, vištidė…
Pilis – dvaras turi ir savo legendą apie žiaurią meilę: pilyje užmūrytą kunigaikščio Daumanto žmoną, nes ji pamilusi svetimšalį riterį Astiką. Įskaudintas Daumantas meilužį liepė nužudyti.
Kad legenda ne iš piršto „laužta“ byloja ir vienoje pilies menėje atrasti piešiniai: pavaizduotas nuogas vyras didele nosimi ir auksiniais plaukais, šalia – nukirsta ranka ir kirvis; kitame piešinyje – antrankiais surakinta iki pusės nuoga ir klūpanti gražuolė. Kaip iš tikro buvo su tuo vyru didele nosimi sužinosiu istoriją išgirdusi iš paties pilies šeimininko. Jis turės daug ką papasakoti, o aš, dar neprasidėjus žiemai, jau laukiu pavasario.
Autorė: Jolanta Garkauskaitė „Laiko Gijos-Dvarai, Bažnyčios, Pilys“
