Birželio 14 d. Šiauliuose jautriai ir prasmingai paminėta Gedulo ir vilties diena. Miesto gyventojai ir svečiai buvo kviečiami į parodas, paskaitas, ekskursijas, šv. Mišias ir koncertus, organizuotus įvairiose miesto erdvėse. Skvere prie Šiaulių miesto savivaldybės buvo skaitomos tremtinių pavardės, o pagrindinis minėjimo akcentas tradiciškai vyko prie geležinkelio rampos – simbolinės vietos, iš kurios prieš daugiau nei septynis dešimtmečius prasidėjo skaudžios tremties kelionės. Organizatoriai tikisi, kad šių metų minėjimas tapo ne tik istorinės pagarbos išraiška, bet ir gyvu vilties, vienybės bei bendrystės simboliu visoms kartoms.
Gedulo ir vilties dienos minėjimas Šiauliuose prasidėjo prie miesto savivaldybės – skvere tylos minute buvo pagerbtos masinių trėmimų aukos. Iškart po to vyko tremtinių ir politinių kalinių atminimo bei pagerbimo akcija „Atminties neištremsi“. Šiaulių miesto organizacijos, įstaigos ir pavieniai gyventojai skaitė tremtinių pavardes – kiekviena ištarta pavardė priminė apie skaudų, tačiau neištrinamą tautos likimo puslapį.
Vėliau minėjimas persikėlė prie geležinkelio rampos, vietos, iš kurios kadaise nekalti žmonės, sugrūsti į gyvulinius vagonus, buvo išvežti į tremtį. Čia, kaip ir kasmet, renginys prasidėjo Tautiškos giesmės giedojimu, po kurio okupacijos aukos dar kartą buvo pagerbtos tylos minute.
Renginyje dalyvavo ir jautriomis įžvalgomis pasidalijo Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, pabrėžęs, kaip svarbu saugoti istorinę atmintį ir perduoti ją ateities kartoms. Minėjime dalyvavę buvę tremtiniai pasidalijo prisiminimais – persmelkti skausmo, netekčių, bet ir dvasios stiprybės, tikėjimo bei vilties – sujaudino ne vieną susirinkusįjį.
„Jau daugiau nei trisdešimt kartų renkamės čia, prie geležinkelio rampos, minėdami tas nelemtas datas, kai šimtai tūkstančių Lietuvos žmonių buvo negailestingai išplėšti iš tėviškės ir išvežti į atšiaurias Sibiro vietoves vergovei ir pražūčiai. Naivuoliai, jie galvojo, kad atims iš mūsų Lietuvą, mes gi vežėmės ją kartu su savimi – mūsų kalbą, papročius, tikėjimą, maldas ir dainas, darbštumą, padorumą, sumanumą ir atkaklumą“, – prisiminimais dalijosi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo tarybos narys Valentinas Kemėšis.
„Aš nebuvau ištremtas, bet aš grįžau iš tremties, kadangi ten gimiau. Mano giminė yra išdraskyta – dalis ištremta į Sibiro tolius, dalis emigravo į vakarus. Neseniai teko viešėti Jungtinėse Amerikos Valstijose, labai domiuosi, kokia ten lietuvių bendruomenių padėtis. Tenka pripažinti, kad bendruomenių mažėja, tačiau lietuviškumo dvasia jose išlikusi“, – kalbėjo Alfredas Lankauskas, atstovaujantis Šiaulių tremtinių bendruomenę ir Čikagos Amerikos lietuvius.
Minėjimo pabaigoje skambėjo jautri ir šilta koncertinė programa – ją dovanojo Šiaulių kultūros centro choras „Tremtinys“ (meno vad. Ginta Palujanskienė) ir solistas Liudas Mikalauskas, kurių atliekami kūriniai tapo gyvu atminimo ir vilties simboliu.
Minėjimo diena iškilmingai užbaigta šv. Mišiomis ir koncertu Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje. Tremties aukoms atminti skirtas dainas ir kūrinius dovanojo Šiaulių miesto koncertinė įstaiga „Saulė“. Jaudinantys muzikos garsai tapo švelniu atsisveikinimu ir tyliu pažadu niekada nepamiršti istorijos.
