2023 m. „Sengirės fondas“ pasiekė įspūdingą tikslą – vien pernai išpirko daugiau nei 60 ha senųjų miškų ir šiuo metu globoja virš 118 ha biologiškai vertingų sklypų, kuriuose gausi biologinė įvairovė, o taip pat esama ir kultūrinio palikimo ženklų – šventvietė, bajorų sueigos vieta, piligriminis kelias. Nuo įkūrimo pradžios 2020 m. fondas jau yra išpirkęs 118,87 ha dydžio miškų plotą įvairiose Lietuvos vietose.
Vien 2023 m. išpirkti net penki sklypai, apimantys 61,79 ha plotą. Biologų vertinimu, tai yra unikalūs miškai, kurie, bėgant metams, virs tikromis sengirėmis. Fondo mokslininkų skaičiavimais, šie miškai sugeria apie 386 tonas CO2 kasmet, o augalijoje ir ypač dirvožemyje surakina apie 24 716 tonų anglies.
„Jeigu fondo įkūrimo pirmosiomis dienomis kas nors būtų pasakęs, kad įsigysim per metus 60 ha – nebūčiau tuo patikėjęs. Bet tik viešai paskelbus mintį apie organizacijos įkūrimą, susibūrė didelė bendraminčių komanda: mokslininkai, fotografai, tekstų autoriai, darbo su verslo atstovais specialistais ir daug kitų.
Tik visos komandos dėka šiais metais pavyko išpirkti rekordiškai daug miškų. Nuoširdžiai noriu padėkoti kiekvienam komandos nariui, kiekvienam žmogui ar organizacijai, prisidėjusiems prie vertingiausių miškų išpirkimo. Nuo mūsų kiekvieno priklauso, kokioje aplinkoje gyvensime mes ir ateinančios kartos“, – pasiektu tikslu džiaugiasi fondo bendraįkūrėjas režisierius Mindaugas Survila.
Pažymėtina, kad visi praėjusiais metais išpirkti miškai ribojasi su upėmis, o net 4 iš 5 yra prie Nemuno. Senieji miškai, vertingi tiek biologiškai, tiek ir kultūrine prasme, paupių šlaituose dažniausiai išliko dėl ūkininkavimui nepalankaus sudėtingo reljefo.
Upių šlaituose esantys sklypai – unikalūs
Pažymėtina, kad visi praėjusiais metais išpirkti miškai ribojasi su upėmis, o net 4 iš 5 yra prie Nemuno. Senieji miškai, vertingi tiek biologiškai, tiek ir kultūrine prasme, paupių šlaituose dažniausiai išliko dėl ūkininkavimui nepalankaus sudėtingo reljefo.
Vienas didžiausių miškų plotų išpirktas pernai – šalia Druskininkų legendomis apipintame ir M. K. Čiurlionio pamėgtame Raigardo slėnyje esantis 27,5 ha dydžio sklypas. Jis išpirktas visuomenės susitelkimo dėka – prisidėjo daugiau nei 1230 seniesiems miškams neabejingų žmonių ir virš 30 verslų, o taip pat ir gyventojai, 2022 m. skyrę savo pajamų mokesčio dalį.
Sklypas pasižymi išskirtine miško buveinių įvairove – čia auga virš 160 m. skaičiuojantis eglynas ir 150 m. pušynas, o viduryje tekantį upelį juosia brandus juodalksnynas. Šis sklypas ypatingas ir dvasine prasme – į jį patenka viena įspūdingiausių Dainavos žemės šventviečių, aprašyta fondo ambasadoriaus istoriko Vykinto Vaitkevičiaus.
Žiogeliuose, Druskininkų sav., fondo mokslininkų vertinimu vienoje vertingiausių panemunių miškų vietovių, išpirktas jau trečias, 1,9 ha dydžio miško sklypas ir kartu su anksčiau išpirktais sklypais formuoja saugomų miškų masyvą. Statūs griovų išvagoto sklypo šlaitai leidžiasi link Nemuno, gausu šaltinių.
Vieta sudėtinga pasivaikščiojimams, bet itin įspūdinga. Šio miško išpirkimą finansiškai parėmė ilgametis fondo filantropas, gydytojas Mykolas Dumčius – itin dosnios Vokietijoje gyvenančio gydytojo paramos dėka saugojimui išpirkta apie pusė šio masyvo miškų.
21,39 ha dydžio Rūstekonių Bajorkalnio miškas Jurbarko r. taip pat plyti Nemuno šlaituose. Jame auga tiek Lietuvos, tiek Europos mastu unikalus skroblynas. Per sklypą eina piligriminis Šv. Jokūbo kelias Vakarų Lietuvoje. Fondo ambasadoriaus, istoriko Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, šis miškas reikšmingas ir istoriniu požiūriu, nes apima visą Bajorkalniu vadinamą aukštumą prie Nemuno ir Armenos santakos.
Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais Bajorkalnis buvo saugomas kaip piliakalnis, o šiandienos vertinimu, kovų su Vokiečių ordinu metais jis lietuvių buvo naudojamas kaip žvalgakalnis. XVI–XVIII a. į sueigas čia, manoma, rinkosi Veliuonos valsčiaus bajorai. Apie Bajorkalnį užrašyta įvairių legendų.
