Labai mėgstu šaltas sriubas, tik ne tą tradicinę, mano prietėlio italo vadinamą “zuppa rosa“ (ružava sriuba). Aukštaitijoje, kur leisdavau nerūpestingas vaikystės vasaras, burokų į šaltsriubes niekas nedėdavo, gaudavom kefyro ir grietinės plakinio su galybe žalumynų, agurkų ir rūgštynių lėkštėje, po didelę virtą bulvę į delną ir tiek žinių. O Vilniuje ružava sriuba stebindavo, kažkas ją gamindavo su pienu, kažkas iš vandens ir grietinės ar grietinėlės, o kažkam netgi buvo toptelėjusi mintis įpilti gazuoto vandens… Namiškiams pagaminu ir burokinės, kartą metuose, nes kitus kartus gaminu žymiai įdomesnes, kitokio skonio sriubas (keletą receptų rasite ČIA)
Lieku ištikima tik virtai bulvei.
Mano sezoninės šaltsriubės visada kefyrinės, tirštos, kad būtų ką ‘pakabliuoti’ šaukštu. Viena iš kolekcijos – su baltuoju ridiku ar dar kitaip vadinamu daikonu. Ragavusiems labai patiko truputis ridiko aitrumo gaiviame rūgščiame skonyje.
10 porcijų pasiruošiu:
2 l kefyro
2 a.š. druskos
saują šviežių ar šaldytų krapų
saują šviežių ar šaldytų svogūnų laiškų
5 kiaušinius
1 ilgavaisį agurką (apie 300 g)
1 baltąjį ridiką (apie 400 g)
10 šviežių bulvių
Šaltsriubėms dažniausiai naudoju šaldytus žalumynus, taip sriuba tampa tikrai šalta, o ir pjaustyti nieko nebereikia.
Bulves nuplaunu, pjaunu pusiau ir dedu į verdantį pasūdytą vandenį, nelygu dydžiui, verdu 15-25 minutes. Kiaušinius išverdu ir atvėsinu po šalto vandens srove.
Į gilų indą stambia tarka įtarkuoju agurką ir ridiką, sudedu krapus ir svogūnus (šviežius, žinoma, prieš tai supjaustau), pilu kefyrą, sudedu druską ir išmaišau. Druska kefyre tirpsta labai lėtai, todėl pradžioje paragavus atrodo, kad jos mažai, bet neskubėkite berti vėl, po valandos – kitos sūrumas atsiras.
Tiekiu su bulvėmis ir pusele virto kiaušinio lėkštėje. Ir bulvės nebūtinai turi būti karštos.
