Tai ko gero vienas iš ilgiausiai rinkoje dirbančių individualių restoranų (nesantis viešbutyje), kuris išgyveno ekonominę krizę 2008 m. ir pandemijos ribojimus.
Po daugiau nei 11 metų pertraukos vėl atidariau šio restorano duris, vaizdas – lyg jame laikas sustojęs, tik lentynose dar daugiau per gyvavimo laikotarpį sukauptų daiktų, kurie neabejotinai turi svarbią reikšmę restoranui, net mineralinio vandens pateikimas ant stalų liko nepakitęs, vanduo, kaip visada, jau pastatytas ant stalų. Nemeluosiu, šiame restorane tikrai nesitikėjau pamatyti kažko naujo, ar ypatingo, žinant kokios asmenybės mėgo lankytis šiame restorane, akivaizdu, kad vis dar mėgsta ir dabar, nes restoranas skaičiuoja 17 metus.
Klasikinis prancūziškas interjeras, patinuoti baldai, restoranas toks, kad jaustumeisi lyg prancūzijos kaime, bet tikrai ne didmiesčio prancuziška dvasia. Vasarą veikianti jauki terasa ir puikios vietos demonstruoti savo automobilius tiesiai prie terasos stalų, tiesiog sėkmingo verslininko skani vieta, kuris visada alkanas sėkmei, bet ne skonių įvairovei.
Peržvelgęs maisto kortą šiek tiek sutrinku, nes vaizdas toks lyg ją kažkur jau esu skaitęs, matęs, girdėjęs ir aišku, kad prisiminimų nuotrupos man sako, kad tai tas pats meniu, kurį palikau daugiau nei prieš dešimtmetį. Klasikiniai patiekalai – tartarai, carpaccio pilnu asortimentu ir senos geros klasikinės sriubos – trinta grybų, bouillabaisse, pomidorinė.
Tad, nors ir pasimetęs, visgi nusprendžiu rinktis klasikinius patiekalus, kurie manęs kaip ir nenuvylė, negaliu sakyti, kad kažkas buvo neskanu, ar blogai padaryta, jautėsi geri ingredientai, teisingi produktai. Kreminė grybų sriuba buvo puiki, švelni ir su baravykų kvapu – jaukus patiekalas šaltą dieną. Keptos ančių kepenėlės Foie Gras su apelsinais – iki skausmo žinomas prancuziškos klasikos derinys, meilės jame pritrūko, kepenėlės peršaldytos, norėjosi tecniškiau iškeptų, o pateikimas buvo “lengvai” liūdnas.
Aštuonkojo salotos – visų laikų klasika, tik prieš daugelį metų buvo egzotika, o dabar – kasdienybė.
Visgi su karštaisiais patiekalais pasakiau – stop, ne dėl to, kad tikėjausi kažko blogo, bet todėl, kad mačiau jog man jie nesukels jokio džiaugsmo, o be džiaugsmo nėra ir laimės.
Kadangi esu užkietėjęs saldumynų gerbėjas – iš restorano manęs be deserto neišvarysi. Tradicinė creme brulee – tokia gera kaip visada ir visur, žinoma kas ją tikrai daro ne iš miltelių. Puikus, saugus klasikinis desertas, gal tik vanilės norėčiau daugiau, nes su šiais desertais mane išlepino vienas Palangos prancūziškas restoranas, tai po jų man sunku rasti kažką geriau.
Vynų korta pasirodė rimta, vynai pilstomi taurėmis – verti dėmesio, ko tikrai dabar trūksta restoranams, kurie bando pilstyti parduotuvinius birzgalus už Chablis kainą, o kai tau bando siūlyti gerai ”atšaldyto” taurėmis su kamščio yda – norisi staugti iš svetimos gėdos. Vyno čia neragavau, bet korta profesionali ir gerai sudėta, matosi, kad pritaikyta pasiturinčiom vienišom poniom ašaras skandinti.
Restoranas – laikantis savo liniją, akivaizdu, kad sezoniškumo jame nėra ir šefas bijo keisti meniu, o gal to ir daryti visai nereikia, jei žmonės užsėda visas vietas – tai ne tik savininkai laimingi, bet ir svečiai.
Klasikinių patiekalų neliečiami formatai man nepatinka, senstelėjęs stilius, be šiuolaikinio priėjimo – ne man, neįdomūs man restoranai, kurie laikydamiesi klasikinės gastronomijos vertybių nekeičia net pateikimo.
Suprantu, kad svečiai mėgsta ir myli, bet edukuoti ir judėti pirmyn tikrai verta, nesant prancūzijos kaimo restoranu ar istoriniu gastronomijos lopšiu, judėjimas pirmyn – būtinas.
Man patinka restorano bendrumas, virtuvės tradicijos ir šiuolaikinė dvasia, kuri niekaip negali būti stagnuojanti ir neliečiama ir net tai, kad šiame restorane filmuodamasis Vilniuje mėgo valgyti žymus aktorius Jeremy Irons’as neuždeda gastronominio tobulėjimo “stop” juostos.
Labiau susimąsčius restorano tikslas pasidaro aiškus – amžėti ir bręsti kartu su savo svečiais, kurie, akivaizdu, myli šią vietą.
Jei norite laiko sustabdytų prancuziškos virtuvės patiekalų, o atostogos Provanse dar už kalnų – apsilankyti verta, ši vieta, kaip geras prancūziškas pelėsinis sūris – visada tas pats, kada jį beragausi, svarbiausia viską suvalgyti laiku ir neperlaikyti.
#maistasmylintiemsgyvenimą
