Kartais išėjęs pasivaikščioti supranti, kiek daug grožio ir detalių per skubėjimą kasdienybėje net nepastebi. Palengva žingsniuojant iš dešiniosios į kairiają Neries krantinę Mindaugo tiltu dešinėje pastebi Gitenio Umbraso „Meilės krantus“. Krantai vienas kitam tardami „Aš tave myliu“ ir „Ir aš tave“ sujungia dviejų kontrastingų ir skirtingus laikotarpius simbolizuojančių Žaliojo ir Mindaugo tiltų peizažą. Eidamas pirmojo ir vienintelio Lietuvos karaliaus 750 metų karūnavimo jubiliejaus proga architektūriniu statiniu ir matydamas Neries upę negali įsivaizduoti miesto reljefo visiškai kitaip. Tačiau perėjus tiltą ir atsidūrus ties Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka gali pastebėti įdomią įbrėžą su 1931 m. data. 1931 metų balandžio 28 dieną buvo užfiksuotas aukščiausias Vilniaus miesto istorijoje buvęs vandens lygis. Paprasčiau ir vaizdžiau pasakius – Katedros aikštė buvo apsemta, o Arkikatedros požemiai užsemti iki lubų. Gyventojams tarp namų teko plaukioti su valtimis.
Ir nors visas šis reiškinys buvo didžiulė katastrofa, tačiau būtent jos dėka buvo rasti karaliaus Aleksandro bei Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai.
Einant toliau matome Lietuvos nacionalinį muziejų, kurio kampas visada drėksta, skyla ir trupa. Nuo pat Žygimanto Augsto laikų šis, anksčiau buvęs žemutinės pilies bokštas, apipintas legendomis. Yra pasakojama, kad po savo mylimos žmonos Barboros mirties Žygimantas pasikviestė vieną žymiausių alchemikų astrodologą Tvardovskį. Pasikvietė tam, kad šis iškviestų jo mylimosios dvasią. Ar tai buvo optinė iliuzija, ar dar kas vis dar nėra nesutariama. Po to įvykio pilies bokštas griuvo, o alchemikas dingo. Nors iki šios įvykio apie jį buvo daug pasakojama, po to jokių įrašų apie jo veiklą nerandama. Su keistomis mintimis žengiame Arkikatedros link. Pirmoji katedra buvo pastatyta XIII a. Viduryje, o mūsų pirmasis ir vienintelis karalius Mindaugas joje priėmė krikštą. Dabartinis mūsų kasdienybę papildantis vaizdinys – architekto Lauryno Stuokos Gucevičiaus dėka. Ir nors visi mes taip linkę jį įvardinti, tačiau… Laurynas Stuoka-Gucevičius nebuvo nei Stuoka, nei Gucevičius. Viena jo pavardė – skolinta iš patėvio, kita iš krikšto mamos. Tikroji jo pavardė nėra žinoma. O šalia Lauryno Stuokos-Gucevičiaus skverelio esančios Šv. Kryžiaus bažnytėlės (bonifratų vienuolyne) įkurta pirmoji psichiatrijos ligoninė.
Atėjus iki Arkikatedros, galime matyti jos architektūrinę didybę, besistiebiančią į viršų. Pagrindinis jos fasado portalas dorėninis su šešiomis kolonomis ir frontonu. Lauryno Stuokos Gucevičiaus suprojektuotame fasade pirmiausia į akis krenta šešios fasado skulptūros. Katedros priekinio fasado šonų nišose – Abraomas ir Mozė — vyriausieji Senojo Testamento atstovai. Krikščioniškoje ikonografijoje Mozė vaizduojamas su ragais. Iš hebrajų kalbos į lotynų verčiant Senąjį Testamentą buvo padaryta vertimo klaida. Originale yra parašyta, kad Mozė nusileido švytėdamas, spindėdamas, bet buvo išversta – su ragais („keren“ (raguotas) ir „karan“ (spindintis)). Dabar šie ragučiai, matomi Mozės skulptūroje, esančioje dešiniojoje nišoje, primena spinduliukus, tačiau tik todėl, kad klaida buvo atitaisyta, bet tradicija turėjo būti tęsiama. Mozė vaizduojamas su ragais, nors ir su spindulių ragais.
Atsigręžus galime regėti varpų gaudimu Vilniaus pulsuojantį senamiestį džiuginančią varpinę. Ar kada nors atkreipėte dėmesį, kokia keista Katedros varpinės forma? Kaip skiriasi jos pagrindas ir aukštutinė dalis – apačia apvali, o nuo antro segmento – aštuonkampė? Ir netgi pagrindas – tarsi „smėlio bandelė“ iškepta iš kibirėlio? Atsakymas, kodėl taip yra, turbūt jau atėjo į galvą? Taip, todėl, kad Katedros varpinė pastatyta ant vieno iš Žemutinės pilies gynybinio bokšto, tik, žinoma, sienų, kurios jungė visą Žemutinės pilies gynybinį kompleksą, jau nebeliko. Bokšto, kuris virto varpine, požeminė dalis yra dar iš XIII amžiaus, apatinio aukšto sienų storis – nuo 3 iki 4 metrų. Taigi, šis bokštas – vyresnis Gedimino bokšto brolis, nors iš pirmo žvilgsnio jie ir atrodo labai skirtingai.
Dar daug netikėtų istorijų slepia Vilniaus senamiestis. Sustokime ties Vilniaus miesto simboliu bei širdimi – Arkikatedra ir bandykime nuspėti, kuria iš 3636 Vilniaus gatvių keliausime vėliau.
