Srauniose Neries rėvose, kur vanduo šniokščia aplink akmenis, gyvena ypatinga žuvis – kūjagalvis. Plokščias, tarsi prie upės dugno prigludęs šešėlis, jis puikiai prisitaikęs prie greitos srovės. Ir namai jo ypatingi – po akmenimis, nukritusiomis medžių šakomis vandens tėkmės slėpiningose išraustose slėptuvėse.
Atėjus metui pratęsti giminę, patinas tampa tikru upės riteriu! Jis išsirenka saugią vietą už akmens, kur srovė ne tokia stipri, ir ten kruopščiai įrengia lizdą. Prie šios povandeninės tvirtovės atplaukusi patelė išneršia ikrelius, o tada iškeliauja, palikdama visą atsakomybę budriajam patinui. Ir jis rūpestingai vykdo savo pareigas – tėviškai saugo mažyčius permatomus ikrelius nuo pavojų, švarina juos ir gina nuo bet kokio įsibrovėlio. Kūjagalvio mitybos įpročiai taip pat atskleidžia jo kovingą prigimtį – jis tikras plėšrūnas. Minta įvairiais vandens bestuburiais, bet nevengia ir kitų žuvų ikrų ar mažų, neatsargių žuvelių.
Kūjagalvis – visos Europos mastu saugoma žuvų rūšis, neatsiejama nuo švarių, natūralių Neries ir jos intakų vandenų, nuo sraunių rėvų, kurios tūkstančius metų buvo jo namai. Tarsi paslaptingas drakonas, pasislėpęs tarp akmenų, kūjagalvis saugo savo povandeninę pilį, o mes ar išsaugosime jo namus? Saugodami upių sraunumas, rėvas ir seklumas saugome, ne tik šį povandeninį drakoną, bet ir visą Neries upės ekosistemą.
