Tikriausiai ne kartą būnant prie upių ar kitų vandens telkinių teko stebėti vikriai zujančius „laumių žirgus“? Jei manote, kad jie visi vienodi, klystate. Lietuvoje gyvena per 60 laumžirgių rūšių, tarp jų net 13 yra reti ir nykstantys. Viena iš jų – pleištinė skėtė (Ophiogomphus cecilia) – o jos namai Neries regioniniame parke srūvančios natūralios upių rėvos ir seklumos. Ši rūšis, saugoma ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, liudija mūsų upių ekosistemų vertę ir būtinybę jas išsaugoti.
Gyvenimas tarp vandens ir oro
Pleištinė skėtė didžiąją gyvenimo dalį praleidžia vandenyje – lervos stadijoje, kuri trunka 3–4 metus. Birželio-liepos mėnesiais laumžirgio lerva palieka povandeninį pasaulį, išropoja ant augalų, išsineria ir, išskleidusi lyginant su kūno proporcijomis didžiulius sparnus, tampa elegantišku skrajūnu. Suaugusi pleištinė skėtė nuo savo gimtosios upės gali nuklysti iki 10 kilometrų atstumu. Neilgą suaugėlio gyvenimą praleidžia miškų pakraščiuose ir aikštelėse, maitindamasi įvairiais vabzdžiais, o vėliau grįžta prie upės tęsti savo giminės. Kiaušinėlius sudeda ant susitelkusių plūduriuojančių vandens augalų, o išsiritusios plėšrios lervos vėl grįžta į saugų upės dugno prieglobstį.
Namai, kurie reikalauja apsaugos
„Neris – saugoma NATURA2000 teritorija, kur tikslinė saugoma rūšis, šalia kitų, yra pleištinė skėtė. Jos lervos gyvena tekančiame švariame vandenyje, sekliose, saulės apšviestose upės vagos vietose, kur vidutinis srovės stiprumas, smėlio/žvyro dugnas su nedideliu dumblo kiekiu. Rėvos, kur srovės greitis padidėja ir vandens masės maišosi, praturtina vandenį deguonimi, kurio reikia skėčių lervų gyvenimui. Už atskirų akmenų ir už visos rėvos susidaro užutekiai, kur sunešamos dumblo dalelės, slepiasi įvairūs vandens bestuburiai, kuriais minta plėšrios skėčių lervos. Nemuno, Neries ir kitų mūsų upių slėniuose susitelkę daugiausiai pleištinių skėčių radaviečių.” – sako Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos metodinio analitinio centro entomologas Giedrius Švitra.
Kodėl svarbu išsaugoti natūralią upės vagą?
„2023 metais atlikto monitoringo metu, pleištinės skėtės, ar jų veiklos žymės buvo aptiktos visuose tirtuose taškuose, tad galime džiaugtis, kad sąlygos Neryje šiai saugomai rūšiai yra vis dar tinkamos“, – sako Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vedėjas Regimantas Vabuolas. Pagrindinės grėsmės, dėl kurių nyksta pleištinės skėtės yra upių tvenkimas, vagų gilinimas ir valymas, uždumblėjimas, vandens tarša. Todėl Neries regioniniame parke esančios natūralios rėvos ir jose tarpstančios kurklių bendrijos yra nepaprastai svarbios – jose išlaikoma unikali ekosistema, kurioje klesti ne tik pleištinės skėtės, bet ir daugybė kitų retų rūšių.
