Karaliui Mindaugui žuvus, Lietuvoje įsigalėjo suirutė, kuria pasinaudoję kryžiuočiai kelis kartus sunaikino šventąsias romuvas prie Nevėžio ir Dubysos.
Kunigaikštis Šventaragis tad sumanė pastatyti didžiulę žinyčią dievaičio Perkūno garbei Neries ir Vilnios santakoje. Tos vietos kunigaikščiui buvo gerai žinomos, nes jaunas būdamas ten medžiodavo.
Prieš pradėdamas statyti šventyklą, kunigaikštis nusprendė pasitarti su žyne. Kunigaikštis pažinojo žynę Burinimę, kuri gyveno Žemaičiuose, Nemuno žemupyje.
Pasiuntė pas ją kunigaikštis šešis vaidilas su gausiomis ir brangiomis dovanomis, norėdamas sužinoti, kokia bus statomos šventyklos ateitis. Žynė jam išpranašavo, kad šventykla tol stovės, kol lietuviai garbins savo dievus. Burinimė paprašė padaryti ir nuvežti kunigaikščiui Šventaragiui 122 plytas su išrašytais jose įvairiais ženklais, kurie turėję reikšti gerus ir blogus metus.
Paskutinėje plytoje buvo išraižytas kryžiaus ženklas su dviem skersiniais. Tai buvo įspėjimas, kad kai ateis šio ženklo eilė, krikščionys sugriaus šventyklą.
Taurakalnio slėnyje (dabartinis Pilies kalnas) kunigaikštis Šventaragis pastatė šventyklą, o tas plytas liepė įmūryti pietų pusėje. Priešais ją sukūrė šventąją ugnį, kurią saugojo vaidilos ir vaidilutės.
Už šventyklos paskyrė vietą kunigaikščių kūnams deginti, o priešais šventyklą buvo pastatytas neaukštas apskritas bokštas, iš kurio krivės skelbdavo žmonėms dievų valią ir sekdavo saulės ir žvaigždžių takus. (Ant to bokšto pamatų dabar stovi Vilniaus bazilikos varpinė.)
Žynės Burinimės pranašystė išsipildė, nes lygiai po 122 metų karalius Jogaila pats buvo pakrikštytas ir įsakė pakrikštyti visus lietuvius, sugriovė Perkūno žinyčią, o ant jos pamatų pastatė katedros bažnyčią. Kryžius su dviem skersiniais nuo to laiko pradėtas naudoti Vyties raitelio skyde, ir tai reiškė, kad krikščionys nugalėjo senuosius dievus.
Po didžiuoju Vilniaus bazilikos altoriumi ir šiandien dar tebėra tas pats aukuras, ant kurio senovėje degė šventoji ugnis.
Legendą užrašė ir iliustraciją sukūrė Jurga Creations
