Lietuva – ne Afrika su liūtais ar Australija su nuodingais vorais. Vis dėlto mūsų šalyje gyvenantys laukiniai gyvūnai kartais gali kelti pavojų žmonėms. Tačiau kyla klausimas: ar tikrai mes turime jų bijoti, ar jie mūsų bijo kur kas labiau?
Kas iš tiesų yra pavojinga?
Lietuvos gyvūnijos kontekste pavojingiausi yra ne mažieji graužikai ar paukščiai, o stambieji žinduoliai – plėšrūnai ir žolėdžiai. Plėšrūnų stiprybė yra aštrūs dantys, jėga, jie gali žmogų pargriauti ir paskui sudraskyti. Tačiau statistika rodo, kad tikroji grėsmė yra kur kas mažesnė nei daugelis mano.
Vilkai – baikštūs plėšrūnai
Vilkai – vienas iš labiausiai nusipelniusių žmonių baimės gyvūnų. 2022 metais Lietuvos miškuose gyveno 696 vilkai, tačiau užpuolimų statistika yra labai maža. Laukiniai vilkai paprastai yra baikštūs ir prie žmonių nesiartina.
Realybėje vilkai žmogaus veikiau vengia nei puola. Žmogui miške aptikus vilką, tikėtina, kad jis pirmiausiai nuo žmogaus bėgs. Dažniausiai konfliktas kyla tik tada, kai žmogus patenka į vilkės olą su jaunikliais arba susiduria su sužeistais gyvūnais.
Įdomu tai, kad Lietuvoje daugiausiai žmones sužeidžia tokie vilkai, kurie yra maišyti su laukiniais šunimis. Grynaveisliai vilkai yra atsargesni ir žmogaus vengia iš tolo.
Meškos – grįžtantys miškų valdovai
Meškos Lietuvoje buvo išnykusios, tačiau pastaraisiais metais jos vis dažniau pastebimos. Estai turi apie 600 šių žvėrių ir sėkmingai jas medžioja, o iš išvardintos plėšrūnų trijulės bene rimčiausią grėsmę meškos ir kelia.
Vis dėlto net ir meškos paprastai vengia žmonių. Jos yra protingi gyvūnai, turintys puikią uoslę ir klausą, todėl žmogų pajunta iš tolo ir pasišalina. Konfliktas kyla tik tada, kai meška jaučiasi įsprausta kampe arba gina savo jauniklius.
Šernai – netikėti agresoriai
Šernai Lietuvos miškuose gana paplitę ir įprastai didelės grėsmės nekelia, didesnė rizika kyla tuomet, kai šernė atsiveda jauniklių. Šernės yra ypač agresyvios ir pavojingos gindamos savo jauniklius.
Lietuvoje yra buvę labai daug atvejų, kai eiguliai ar medžiotojai nukenčia, jeigu būna vieni be ginklų, ypač taip nutinka „medžiotojams“ su fotoaparatais. Šernai gali būti neprognozuojami ir net siūlomas maistas kartais supykdo juos dar labiau.
Taurieji elniai – raguotas pavojus
Elniai ypač pavojingi rujos metu – pavasarį ir rudenį. Taurusis elnias turi daug jėgos, todėl žmogų gali sužaloti ne tik su kanopomis, bet ir ragais. Vis dėlto elniai žmogaus paprastai vengia ir puola tik tada, kai jaučiasi įsprausti ar gina teritoriją.
Lūšys – šešėlių medžiotojos
Lietuviškuose miškuose gyvena ir lūšių. Tiesa, jų populiacija šiuo metu siekia tik iki 100 atstovų. Lūšys yra labai protingi ir atsargūs plėšrūnai. Nuėjęs žmogus į mišką lūšies nepamatys, nes lūšis yra labai protingas plėšrūnas, viską įdėmiai stebintis ir turintis labai gerą uoslę.
Net miško darbuotojai lūšių mato labai retai, nes šie gyvūnai yra puikūs maskavimosi meistrai.
Kas iš tiesų bijo labiau?
Atsakymas į klausimą „kas ko labiau bijo“ yra vienareikšmis – gyvūnai žmonių bijo kur kas labiau nei mes jų. Daugelis Lietuvos laukinių gyvūnų yra išmokę bijoti žmonių per šimtmečius trukusius persekiojimus.
Gyvūnai turi puikiai išvystytus pojūčius ir pajunta žmogų iš tolo. Jų prigimtinė reakcija – pabėgti, pasislėpti. Agresijos protrūkiai atsiranda tik tada, kai:
- gyvūnas gina savo jauniklius;
- jaučiasi įspraustas kampe;
- yra sužeistas ar sergantis;
- žmogus per daug artinasi prie olos ar lizdo;
- rujos metu (ypač elnių atveju).
Realūs pavojai vs mitai
Neturime tiek gyvūnijos kiek Afrikoje ar Pietų Amerikoje, kurioje knibžda ir roplių, ir plėšrūnų. Lietuvoje nėra nuodingų gyvatės rūšių, kurios galėtų nužudyti žmogų, nėra didžiųjų kačių ar kitų ypač pavojingų plėšrūnų.
Statistiškai žvelgiant, kur kas didesnis pavojus žmonėms kyla ne nuo laukinių gyvūnų, o nuo:
- vabzdžių (erkių platinamų ligų);
- naminių gyvūnų (šunų užpuolimų);
- eismo įvykių kelyje į mišką;
- neatsargaus elgesio su grybais ar augalais.
Kaip elgtis saugiai?
Nors tikroji grėsmė yra maža, protinga laikytis kelių paprastų taisyklių:
Bendri principai:
- triukšmaukite miške – leiskite gyvūnams jus išgirsti iš tolo;
- nekratykite šakų, nešaukite be reikalo;
- stebėkite aplinką – ieškokite pėdsakų ar kitų gyvūnų buvimo ženklų.
Susitikus gyvūną:
- nesitraukite staigiai ir nebėkite;
- lėtai traukitės atgal, vengdami tiesioginio akių kontakto;
- iškelkite rankas virš galvos (galite atrodyti didesnis ir grėsmingesnis);
- nebandykite gyvūno šerti ar fotografuoti iš arti.
Ypač atsargiai:
- balandžio–birželio mėnesiais, kai daugelis gyvūnų atsiveda jauniklius;
- rujos metu (elnių atveju);
- prie vandens telkinių, kur gyvūnai ateina gerti.
Lietuvos laukiniai gyvūnai iš tiesų nėra tokie pavojingi, kaip kartais vaizduojama. Žmogus gali per savo nežinojimą, per žingeidumą pats papulti į bėdą. Didžioji dalis konfliktų kyla dėl žmonių neatsargaus elgesio.
Gyvūnai mūsų bijo kur kas labiau nei mes jų. Jie yra išmokę vengti žmonių ir tik kraštutiniais atvejais gali tapti agresyvūs. Pagarba gamtai, elementarus atsargumas ir supratimas apie gyvūnų elgesį – tai geriausia apsauga mūsų šalies miškuose.
Vietoj baimės verčiau puoselėkime pagarbų žvilgsnį į mūsų šalies gyvūniją – ji yra mūsų nacionalinis turtas, kurį turėtume saugoti ateities kartoms.
