Lietuvos nacionalinio muziejaus lankytojai jau gali išvysti unikalius artefaktus – ypač retus, pagal specialų užsakymą tarpukario Lietuvos kariuomenei gamintus ginklus su išgraviruotais Gediminaičių stulpais. Dalis jų į Lietuvą sugrįžo apkeliavę pasaulį – po šalies okupacijos jie perėjo į sovietų rankas, į Ameriką pateko net iš Korėjos karo. Kokia jų atradimo ir sugrįžimo istorija? Kokį pasiūlymą šių ginklų kelią tyrinėjęs karo istorikas turi šiandienos kariuomenei?
Atsakymus į šiuos klausimus rasite Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovės Živilės Stadalytės ir karo istoriko Karolio Zikaro pokalbyje.
Ž. Stadalytė: Mėnesį tyrinėjote mūsų muziejui ir visai Lietuvai padovanotą Henry Gaidžio militarinę kolekciją. Kokiu pjūviu į ją pažvelgėte ir kokie atradimai jūsų laukė?
K. Zikaras: Į H. Gaidžio kolekcijoje esančius Lietuvos kariuomenės ginklus pažiūrėjau ne iš kolekcininko perspektyvos, o kaip į tam tikrus simbolius, laiko ženklus. Juos to meto Lietuvos kariuomenė įsigijo pagal užsakymą, taigi investuodama į savo saugumą, gynybą. Tai tuo metu už Lietuvos gynybą atsakingų žmonių pasirinkimas. Buvo įdomu, kokius ginklus jie rinkosi – pigiausius, geriausius, moderniausius, gražiausius?
Ž. Stadalytė: Lūkesčiai yra viena, bet ar tuo metu dar labai jauna mūsų valstybė turėjo sąlygas rinktis pagal visus šiuos kriterijus?
K. Zikaras: Mūsų pėstininkai naudojo Belgijoje ir vėliau Čekoslovakijoje gamintus šautuvus, nors jie iš tikrųjų yra kilę iš Vokietijos. Turiu galvoje dar prieš Pirmąjį pasaulinį kartą sukurtą Mauser sistemą. Tai buvo pats pažangiausias ginklas, kurio spynos charakteristiką beveik 80 procentų iki šiol naudoja visi panašaus tipo ginklai, taigi nieko geresnio ir patogesnio žmonija dar nesukūrė. Savigynai buvo įsigyti ir belgiški Browning High Power trumpieji ginklai, tuo metu laikyti tikru proveržiu.
Pirkimo sutarčių rasti nepavyko, jos sunaikintos per okupaciją. Belgija, iš kurios buvo pirkti šie ginklai, tai pat buvo okupuota nacių ir sutartys prapuolė, tačiau ir be jų išvada aiški: Lietuvos kariuomenė turėjo pačius moderniausius to meto ginklus, jie mūsų valstybei tarnavo per visą tarpukarį.
Ž. Stadalytė: Mauzeris, brauningas net ir ginklais ar karyba nesidominčiam žmogui yra gana gerai girdėti pavadinimai.
K. Zikaras: Tai tokie objektai, kurie formuoja supratimą apie visą sritį, kuriai priklauso. Kaip pavyzdys – vadinamasis „primusas“. Tai kadaise egzistavusios ir viryklėles gaminusios įmonės pavadinimas, bet jau ilgą laiką jos vardu vadinami visi daiktai, kurie yra panašūs į šias virykles. „Primusas“ buvo jų pradininkas.
Taip ir su šautuvais. Mano senelis visus pistoletus vadino „braunykais“, t. y. brauningais, nes būtent šios gamyklos gaminys tapo sinonimu, bendriniu žodžiu pistoletui tuometinėje Lietuvoje ir sukūrė bendrą supratimą apie visą ginklų nišą.
Ž. Stadalytė: Išduokite skaitytojams, kokią dar unikalią charakteristiką šie ginklai turi.
K. Zikaras: Visiškai unikalu, kad šie ginklai buvo paženklinki lietuviška simbolika. Pavyzdžiui, Belgijoje pagamintų Mauser šautuvų pirmoji partija buvo žymima 24L, 24 – 1924 metai, o L – tai Lietuva. Vėliau fabrike šalia spynos angos jie buvo papildomai graviruojami Gediminaičių stulpais, kuriuos galime matyti ir ant Lietuvai skirtų pistoletų Browning High Power.
Tokių ženklų jokia okupacija negali ištrinti, valstybė sunaikinta, bet ženklai išliko ir dar padarė įtaką žmonėms, kurie sovietmečiu, dar būdami vaikai, juos surado senelių palėpėse pavaizduotus ant įvairių daiktų ir taip sužinojo, kad buvo tokia „smetoniška“ Lietuvos valstybė.
Ž. Stadalytė: Po okupacijos šie ginklai buvo pasklidę po pasaulį, kol galų gale H. Gaidžio dėka sugrįžo į Lietuvą. Kaip sekėsi atsekti jų kelią?
K. Zikaras: Šių ginklų likimas atspindi mūsų šalį tuomet ištikusias negandas: po okupacijos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jie pateko sovietams į rankas ir buvo išgabenti į Rusiją, perduoti jos sąjungininkėms Azijoje – Kinijos liaudies išlaisvinimo armijai ir komunistinei Korėjai. Vėliau šie ginklai atiteko amerikiečių kariams kaip karo trofėjus Korėjoje ir tokiu būdu atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose. H. Gaidis juos, perpirktus iš JAV kariuomenės, rado pas vieną ginklų prekeivį.
Tai vienas įdomesnių šios kolekcijos aspektų, nes per ginklus atspindi ir mūsų kariuomenės bei visos šalies likimą, o ratas užsidarė, kai šie ginklai H. Gaidžio dėka vėl sugrįžo į Lietuvą.
Ž. Stadalytė: O koks buvo tarpukario visuomenės požiūris į Lietuvos kariuomenę?
K. Zikaras: Į šiuos ginklus galime pažiūrėti ir per dar vieną prizmę – kokią kultūrinę įtaką militarizmas darė to laiko Lietuvos visuomenei. Kai kurie Mauser šautuvai yra su užrašu „Ginklų fondas“, kas reiškia, jog juos Lietuvos kariuomenei padovanojo kuri nors visuomeninė organizacija.
Tuo metu remti kariuomenę buvo nepaprastai populiaru, su įvairiais šūkiais, pavyzdžiui, „Mes be Vilniaus nenurimsim“, vykdavo kariuomenės ir visuomenės suartėjimo renginiai. Jų metu būdavo aukojamos lėšos šautuvams, kulkosvaidžiams, kad Vilnius būtų kuo greičiau atkovotas.
Ž. Stadalytė: Ar šiandien Lietuvos kariuomenė kaip nors ženklina ginklus, kas turi ne tik sentimentalią prasmę, bet, kaip matome, ir praktinę naudą – po daugelio metų leidžia atrasti savo išbarstytas relikvijas? Juk jeigu ne ženklinimas, tikėtina, šiandien jų neturėtume.
K. Zikaras: Iš principo taip, nes jeigu nebūtų tų simbolių, kurie yra pavaizduoti, tuomet reikėtų tikrinti pagal serijinius numerius, iš kurių nustatytume gamybos metus, partiją, kam ji skirta, kur jie atiduoti. Ginklai turi griežtus registracijos numerius, kad būtų aiškus jų keliavimas, bet kai įvyksta tokie reiškiniai, kaip pasaulinis karas, jie vis tiek išsimėto po pasaulį. H. Gaidis būtent ir pasakojo, kad tie ginklai atkeliavo labai didele partija ir jis ieškojo lietuviškų tarp aibės kitų.
Šiuolaikinėje kariuomenėje praktikos žymėti ginklus lietuviška simbolika nėra, ir iš tikrųjų tai būtų labai gera idėja, manau, šiuolaikiniam kariui taip pat būtų labai smagu laikyti ginklą, kuris būtų pažymėtas, tarkime, Gediminaičių stulpais.
Ž. Stadalytė: Išvysti šiuos ginklus iki metų pabaigos galima atvykus į Lietuvos nacionaliniame muziejuje veikiančią parodą „Išpakuojam!“. Kaip manote, ar jie palieka įspūdį?
K. Zikaras: Kai kuriems tai bus emocinis įspūdis – pabūti arti daikto, simbolizuojančio prarastą tarpukario Lietuvą, kurios pasakojimų, vaizdinių dar turime iš savo senelių. Kiti parodoje galės įvertinti, kiek daug to meto žmonės padarė, kad tradicijos būtų tęsiamos. Jų pastangos nenuėjo veltui, šios relikvijos dingo, bet vėl atsirado, ir būtent šie ginklai šiandien yra tos tarpukario Lietuvos simboliai.
Surankioję tuos trupinius mes irgi galime tęsti tradicijas toliau, kaip tarpukariu jas tęsė surankioję anų laikų trupinius. Tai svarbu, nes, nematant ano laiko įrodymų, reikia patikėti, įsivaizduoti. O atėjus į parodą galima tiesiog įsitikinti, kad tai faktas, tikrovė, rodyklė, kuria kryptimi mes galime eiti toliau.
Pokalbis yra Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Išpakuojam!“ dalis. Parodoje eksponuojama viena didžiausių kada nors Lietuvai padovanotų muziejinių kolekcijų. Ją Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei pusę amžiaus kaupė išeivijos lietuvis Henry Lazarus Gaidis, ilgą laiką dirbęs FTB agentu, o laisvalaikiu medžiojęs lietuvišką praeitį. Vertingiausia beveik toną sveriančios kolekcijos dalis yra karinės tematikos. Pirmus tris mėnesius parodoje darbavosi neįprastam eksperimentui pasiryžę tyrėjai. Į dienos šviesą jie iškėlė archyvuose ir saugyklose vykstantį procesą – tyrė ir atskleidė muziejui padovanotos kolekcijos turinį, kuris vėliau tapo parodos dalimi. Paroda veikia Naujajame arsenale iki 2023 m. sausio mėnesio.
