Jeigu užsimanėte gero Japonijos darbininkų maisto, vadinamo Ramenu – teks gerokai paplušėti, kol rasite kažką panašaus. Prieš gerą penkmetį duris atvėrusi čliurpalų vieta – gerai, kad jau ir užsidarė – kurį laiką gamino tikrai puikius ramenus su gerais ingredientais, bet, toks ir turėjo būti likimas, kokybė dardėjo nenusakomu greičiu žemyn ir iš besitęsiančių eilių beliko tik krūvos tuščių stalų ir pagaliukų.
Kitame alaus rūgštimi smirdančiame bare buvo įsikūręs kitas keistas maisto baras, į kurį koją net baisu buvo įkelti dėl purvo ir smarvės, bet ramenai ten buvo tikrai skanūs, ir pagaliau, po nedidelės pauzės, Pamella reinkarnavosi ir atvėrė duris savo senai naujai pradžiai.
Neskubėjau ten eiti, laukiau kol gerai įkais sultinių puodai ir bus gerai atidirbtas tonkotsu – sodrus, aromatingas, balkšvos spalvos sultinys, prisirpęs iki maloniai riebaus, pilno ir lipnaus skonio, kurio išgėrus puodą, tikrai nereikės sąnarių sandarintojo Cemio Gemze tablečių. Apie tokį sultinį svajojau seniai, tik vis jo negaudavau ir paskutinė mano patirtis Kopenhagoje šliurpalynėje „Ramen to Biiru” – vėl priminė, kad būtinai turiu aplankyti Pamella jos naujoje vietoje – rajone, kuris nežinau ar kada bus kitoks nei jis yra iš tikrųjų. Vos kelios darbo dienos, tiksliau vakarai, per savaitę (nes dieną ten – kepykla). Vietoje, kurioje bent nėra smarvės, o natūralaus raugo duonos ir miltų kvapas apsuka galvą. Viduje – vos keli staliukai, tai – kas privaloma gerai ramenų vietai, kurioje po darbo susirenka turtinga darbininkų klasės profsąjungos taryba aptarti nūdienos klausimų ir priimti rimčiausius savo gyvenimo sprendimus. Kodėl taip sakau – todėl, kad ir mes buvome rimti 3 vyrai, kurie, jei ne politikoje, tai savo srityse darantys neišmatuojamą įtaką ir važinėjantys po Vilnių tik gangsteriams suprantamu automobiliu.
O dabar, apie rimtus maisto gaminimo reikalus – liūdna, bet tikėjausi iš užkandžių daugiau: kimchi – man pasirodė dar nepasiekę savifermentacijos proceso ir trūko struktūros, nors gamybos bazė atrodė gera ir matosi, kad daro tai ne pirmą dieną; taip tikėjausi pork belly (kiaulienos šoninės) tokio dvigubo skonio smūgio, nes ir užsisakiau dvigubą porciją, tad smūgis man per veidą, bet skonio gero negavau – šoninė patižusi, be meilės ir vėl imu teisinti maisto kulto grupę, gal tiesiog tokia mėsa papuolė, tad pasitaisyti duosim laiko tikrai.
Korėjietiška traški vištiena buvo tas daiktas, kurio tikrai nereikėjo imti, mėsa neatrodė labai kokybiška ir skani, pirminis paruošimas buvo padarytas iš anksto ir efektas toks, kad patiekalas pašildytas, tad, chebryte, meskite bajerius ir smagius dalykus pradėkite gaminti gerai.
Ramenas – su visais priedais buvo tikrai be pastabų, sultinys – toks, apie kokį ir svajojau – lipšnus, stiprus ir riebus – toks, kad suvalgius tokio sultinio lėkštę norėtųsi įsisiurbti net Pamelai į lūpas (net nežinau kodėl mes tą vakarą apie ją kalbėjome). Ingredientai – tobuli, netgi svogūnų laiškai, sojoje marinuotas sūdytas kiaušinis, menma (fermentuoti bambukų ūgliai) ir netgi tolumoje jaučiamas sviesto skonis sustiprino jausmus ypatingai umamiškai. Makaronai – dar viena atskira ir svarbi rameno dalis, kuri turi ypatingą vaidmenį visumoje, jie privalo būti gaminami su šarminiu vandeniu, kuris makaronams gamybos procese – gyvybiškai svarbus ir suteikia tvirtą tekstūrą. Vieta, kurioje reikia patobulinti užkandžius ir sušliurpti didelį puodą šio Japonų mėgiamo patiekalo, o ir tikiuosi, kad vietų pretenduojančių į skonio bombas ir pas mus atsiras daugiau.
Panašu, žmonės moka daryti rameną, o jei ir yra tobulintinų dalykų, tikrai jaučiasi, kad jie domisi šia maisto poezija.
Maistas mylintis gyvenimą.
